Janina Degutytė
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Janina Degutytė (gimė 1928 m. liepos 6 d. Kaune – mirė 1990 m. vasario 6 d.) – lietuvių poetė, vėlyvosios lyrikos romantikė, eilėraščių vaikams autorė.
[taisyti] Biografija
Gimė 1928 metais Žemuosiuose Šančiuose (Kaunas), netolimoje Kranto dabartinėje šeštojoje gatvėje, trečiuoju numeriu pažymėtame name. Motiną pasiglemžė alkoholizmas.
Šančiuose, būdama vos dešimties metų, ėmė rašyti eilėraščius, čia užaugo. Keletą metų su tėvais gyveno Telšiuose. Mokytis pradėjo Kauno VII gimnazijoje. Nuo jaunystės turėjo sveikatos problemų. 1948 metais baigė gimnaziją ir, išvažiavo į Vilnių studijuoti literatūros. 1955 metais baigė universitetą kaip lietuvių kalbos ir literatūros specialistė. Dirbo Tauragės vaikų bibliotekoje, vakarinėje mokykloje dėstė rusų kalbą. Vėliau, pablogėjus sveikatai, dirbo sanatoriniuose vaikų namuose.
Pirmieji eilėraščiai buvo išspausdinti „Jaunimo gretose“. Draugų padedadama poetė apsigyveno Vilniuje, dirbo redaktore grožinės literatūros leidykloje, 1958 metais priimta į Rašytojų sąjungą, dar nepasirodžius pirmajam rinkiniui. Dėl širdies problemų gydėsi Maskvoje, Jaltoje. Pirmieji eilėraščių rinkiniai, R. N. Rilkės, M. Cvetajevos kūrinių vertimai išleisti 1959-1960 metais.
Ilgą laiką gyveno Vilniaus Antakalnyje, Antakalnio kapinėse ir palaidota 1990 m.
2005 m. prie poetės gyvenamojo namo Šančiuose buvo atidengta paminklinė lenta, žyminti, kad čia gyveno poetė Janina Degutytė (architektas Algimantas Šlapikas).
[taisyti] Kūryba
Išleido 9 poezijos rinkinius:
- „Ugnies lašai“ (1955 m.),
- „Dienos dovanos“ (1960 m.),
- „Ant žemės delno“ (1963 m.) ir kt.
Daug kūrybos yra parašiusi vaikams (eilėraščių, literatūrinių pasakų).
