Lietuvos valstiečių sąjunga
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Lietuvos valstiečių sąjunga, LVS – trečioji Lietuvoje įsteigta lietuvių politinė partija.
Įkurta 1905 m. gruodžio 22 d. Vilniuje, nuo 1906 m. rugsėjo 30 d. bendro suvažiavimo veikė kaip autonominė kairioji Lietuvos demokratų partijos dalis.
Svarbiausi veikėjai – D. Alseika, P. Butkus, Juozas Gabrys – Paršaitis, Ernestas Galvanauskas, A. Rimka, Pijus Ruseckas, A. Pauliukonis. Sąjungos veikloje dalyvavo ir Kazys Grinius, taip pat kai kurie socialdemokratų veikėjai.
Pagrindinis ideologinis principas – žemę valdo tik tie, kas ją dirba ir tik tol, kol ją dirba. Pasisakė už žemės nacionalizavimą, vėliau apsiribota tik dvarų išparceliavimu. Ideologines nuostatas atspindėjo vietoje „Ūkininko“ pradėtas leisti „Lietuvos ūkininkas“, „Vilniaus žinios“, nuo 1912 m. „Lietuvos žinios“.
Organizacijos veikla išblėso 1915 m. Lietuvą okupavus kaizerinei kariuomenei. LVS veikla atnaujinta 1918 m., iš Rusijos sugrįžus buvusios partijos ideologams ir vadovams. Steigiamasis suvažiavimas įvyko 1919 m. balandžio 26 – 27 d. CK prezidiumo pirmininku buvo išrinktas A. Rimka. Turėjo 50 kuopų, apie 4000 narių. Programoje buvo siekiama suvisuomeninti pramonę, viršnorminę dvarų žemę, ją padalinti bežemiams ir mažažemiams, panaikinti servitutus.
Steigiamajame seime turėjo 20 atstovų iš 112, I Seime – 14 iš 78 vietų. 1922 m. buvo priimta pataisyta radikalesnė programa, kurioje nustatyta 50 ha žemės norma, reikalaujama įvesti progresinius mokesčius, remti valstiečio ūkį. 1922 m. LVS įsijungė į Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungą.
