Lotynų abėcėlė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Šiuolaikinė lotynų abėcėlė yra anglų, prancūzų, vokiečių ir daugelio kitų kalbų pagrindas ir susideda iš 26 raidžių. Skirtingose kalbose raidės turi skirtingus pavadinimus.

Žemiau pateikiama lotynų kalbos abėcėlė:

Aa Bb Cc Dd Ee Ff Gg Hh Ii Jj Kk Ll Mm Nn Oo Pp Qq Rr Ss Tt Uu Vv Ww Xx Yy Zz

Lotynų abėcėle pagrįstos baltų, germanų, romanų ir keltų kalbų rašto sistemos, taip pat kitos kalbų grupės, pvz., dalis pietų ir vakarų slavų kalbų.

[taisyti] Istorija

Lotynų abėcėlė kilo iš etrusų arba vakarų graikų (pietų italų) abėcėlės. Anksčiau lotynų abėcėlė turėjo tik 21 raidę:

A B C D E F Z H I K L M N O P Q R S T V X

Raidė Z buvo išimta iš abėcėlės 312 m. pr. m. e. (vėliau ji buvo grąžinta). Raidė C buvo naudojama garsams [k] ir [g]; 234 m. pr. m. e. buvo sukurta raidė G (pridėjus prie C skersinį brukšnelį. I amžiuje pr. m. e. žodžių užrašymui buvo pridėtos raidės Y ir Z, kuriuos buvo paimtos iš graikų kalbos. Susidarė klasikinė lotynų abėcėlė, susidedanti iš 23 raidžių:

A B C D E F G H I K L M N O P Q R S T V X Y Z

Jau šiais laikais įvyko skiemeninių ir neskiemeninių raižių I ir V kombinacijų (I/J ir U/V), o taip pat atskira raide pradėtas laikyti digrafas VV, naudojamas germanų kalbų rašte. Rezultate gavosi šiuolaikinė abėcėlė, susidedanti iš 26 raidžių:

A B C D E F G H I J K L M N O P Q R S T U V W X Y Z

Senovės romėnai naudojo didžiąsias raides, mažosios raidės atsirado viduramžiaias.

[taisyti] Raidžių modifikacia

Daugumai kalbų lotynų abėcėlė buvo nepakankama. Todėl dažnai naudojami įvairūs diaktriniai ženklai, ligatūros ir kitos raidžių modifikacijos. Pavyzdžiai:

Ā Ă Â Ä Å Ą Æ Ç Č Ð Ē Ę Ė Ğ Ģ Î Į Ķ Ł Ñ Ö Ø Œ ß Ş Š Ţ Ū Ų Ŭ Þ Ž