Meilė
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Meilė – žmogaus patyrimo dalis, pasireiškianti viena ar keliomis iš šių formų: prisirišimas, draugystė, artumas, smarkus potraukis, aistra, tarpusavio „chemija“, intymumas, galėjimas pasiaukoti vardan meilės objekto, nepaaiškinamas panašumo ar ryšio jausmas su meilės objektu, kuriuo gali būti kitas žmogus, gamta, arba abstraktus objektas (tėvynė ir pan.). Meile gali būti vadinama būsena, jausmas, emocijos, elgesys, mintys, suvokimas ir požiūris. Meilė yra viena iš esminių tarpusavio santykius ir savęs suvokimą įtakojančių ir apibrėžiančių sąvokų.
Daugelyje religijų meilė taip pat naudojama kaip sąvoka išreikšti tikinčiojo ryšiui su dievybe ar religiniu mokytoju.
Meilės sąvoka skirtingų žmonių ir bendruomenių yra suvokiama ir interpretuojama labai skirtingai.
Meilė yra viena iš pagrindinių meno temų.
[taisyti] Meilė ir mokslas
Meilės sąvoka daugiausiai yra analizuota filosofijoje ir religijose, dabartiniai tyrinėjimai vyksta psichologijoje, biologijoje, antropologijoje, neuromoksluose, koncentruodamiesi daugiausiai į meilės prigimtį bei funkcijas.
Biologiniai sekso modeliai vertina meilę kaip vieną žinduolių varomąją jėgą, panašiai kaip alkį arba troškulį.
Psichologijoje meilė apibrėžiama kaip pažinimo ir socialinis fenomenas. Robert Sternberg suformuluota „Trikampė meilės teorija“ teigia, kad meilę sudaro trys skirtingos dalys – artumas (draugystė), įsipareigojimas (tikėjimasis, kad ryšys tęsis) ir aistra (potraukis).
Neuromoksluose tyrimai parodė, kad tuo metu, kai žmogus jaučia meilę, jo smegenyse randama tam tikrų (būdingų) cheminių medžiagų – testosterono, estrogeno, dopamino, norepinefrino, serotonino, oksitocino, vazopresino. Pavyzdžiui, hormonų testosterono ir estrogeno padaugėja aistros fazėse, oksitocinas ir vasopresinas siejamas su tvirtais ir ilgalaikiais santykiais.
[taisyti] Nuorodos
 |
Šis psichologinis straipsnis yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydamas šį straipsnį. |
