Virimo temperatūra
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Virimo temperatūra – medžiagos temperatūra, kurioje vyksta skysčio fazinis virsmas į dujinį visame medžiagos tūryje. Virimo metu medžiaga visame tūryje pereina iš skysto agregatinio būvio į dujinį skirtingai nuo garavimo, kur procesas paviršinis. Skysčio garų (sočiųjų garų) slėgis tampa lygus skysčio išorės atmosferos slėgiui. Virimo temperatūroje skystis ir garai yra termodinaminėje pusiausvyroje.
Virimo temperatūra kinta priklausomai nuo išorinio slėgio: mažėjant slėgiui, mažėja virimo temperatūra (todėl aukštai kalnuose virimo temperatūra yra mažesnė – pvz., Everesto viršūnėje vanduo verda esant 69 °C). Pakeitus slėgį iki tam tikros ribos, prieinamas trigubas taškas, kuriame trys agregatinės būsenos (kietas kūnas, skystis, garai) yra termodinaminėje pusiausvyroje.
Didinant slėgį, virimo temperatūra didėja iki tam tikros ribos, vadinamos kritiniu tašku.
Normaliomis sąlygomis (slėgis 1 atmosfera, 101,325 kPa) vandens virimo temperatūra yra 99,97 °C. Iš cheminių elementų mažiausią virimo temperatūrą normaliomis sąlygomis turi helis.
[taisyti] Virimas
Virimo metu kinetinė molekulių energija viršija tarpmolekulinius ryšius, buvusius skystyje. Jei medžiagai toliau suteikiamas šilumos kiekis, tai jos temperatūra virimo metu nedidėja – energija panaudojama išlaisvinti molekules (garavimui). Kai visos skysčio molekulės virsta garais, garų temperatūra pradeda didėti.
