Šiaurės Korėjos ekonomika
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Šiaurės Korėjos ekonomikos pagrindas – po valstybės įkūrimo pokario (1950–1953) laikotarpiu nustatytos taisyklės.
Turinys |
[taisyti] Kolonijinė ir pokario ekonomika
Pradedant XX a. trečiuoju dešimtmečiu Japonijos kolonijinė administracija vystė gamybą turtingoje gamtiniais ištekliais ir mažai apgyvendintoje teritorijoje. Todėl į šiaurinę Korėjos dalį pervažiavo gyventi nemažai gyventojų iš pietinių, agrarinių rajonų gyventojų.
Šitas procesas sustojo po Antrojo pasaulinio karo, kai po Korėjos pusiasalio padalinimo į TSRS ir JAV okupacines zonas, apie 2 milijonus žmonių perėjo gyventi į amerikiečių sektorių. Tokios tendencijos išsilaikė ir formuojantis KLDR 1948 m. ir per Korėjos karą 1950–1953 m. Dabar Šiaurės Korėjos gyventojai sudaro 22,5 milijonus žmonių.
Pokarinis Korėjos pusiasalio padalinimas sudarė disbalansą tarp gamtinių ir žmogiškųjų resursų, todėl, kad KLDR turėjo daugiau gamybinio potencialo, o Pietų Korėjoje gyveno apie 2/3 visų gyventojų. Šiaurės Korėjoje 1945 metais apie 65 % sunkiosios pramonės buvo Šiaurės Korėjoje, o lengvosios pramonės 31 %, dalis žemės ūkio ir prekybos sudarė – 37 % ir 18 %.
Po karo Pietų ir Šiaurės Korėjos buvo labai sugriautos. Pirmaisiais pokario metais iki pat 60 – ųjų KLDR ekonomika vystėsi greičiau negu Pietų Korėjos.
[taisyti] Bandymai modernizuoti
Pradžioje 70 – ųjų Šiaurės Korėja pradėjo plačią ekonomikos modernizacijos kompaniją. Importavo vakarietiškas technologijas, ypač sunkiąją pramonę. Tuo pačiu valstybė buvo ant defolto (bankroto) ribos, nes sumažėjo jos prekių paklausa užsienyje ir prasidėjo 70 – ųjų naftos krizė.
Dar 1979 metais Šiaurės Korėja galėjo padengti savo įsiskolinimus, bet jau 1980 m. valstybę ištoko defoltas: ji buvo pripažinta bankrutuojančia pagal visus įsipareigojimus, išskyrus skolas Japonijai. Gale 1986 m. valstybės skola vakarų kreditoriams viršijo 1 milijardą dolerių. Skola socialistinėms valstybės pasiekė 2 milijardus dolerių. Galiausiai ir Japonija paskelbė apie KLDR defoltą. KLDR skola vis augo ir 2000 m. su baudomis ir delspinigiais sudarė 10-12 milijardų JAV dolerių.
Gale XX a. Ekonomikos augimas sumažėjo, o kai kuriuose šakose tapo neigiamas. Gale 1979 m. Bendrasis vidaus produktas vienam gyventojui buvo tris kartus mažesnis negu Pietų Korėjoje. To priežasčių buvo daug, tai didelis pramoninės nuokrypis į sunkiąją pramonę, didelės karinės išlaidos, ekonominė valstybės izoliacija, užsienio investicijų draudimas ir t. t.
Kim ir Senas 1982 m. balandį mėn. paskelbė apie naujos ekonomikos statyba, o konkrečiau žemės ūkio ir valstybinio energetinio komplekso ir transporto vystymo.
Šiaurės Korėjoje 1984 m. rugsėjo mėn. Buvo priimtas įstatymas apie bendras įmones, kurio svarbiausias tikslas buvo pritraukti užsienio kapitalą ir technologijas. Šiaurės vakarų valstybės rajone buvo įsteigta speciali ekonominė zona Čhondžin. Investicijos ėjo labai sunkiai, bloga infrastruktūra, biurokratija ir neaiškumas dėl investicijų saugumo.
Po šaltojo karo finansinė TSRS pagalba sustojo, o po kelių metų tai padarė ir Kinija. Tai kartu su gamtiniais kataklizmais baigėsi sunkia ekonominę krize. Pagal kai kuriuos ekspertų paskaičiavimus tarp 1992 ir 1998 metų Šiaurės Korėjos ekonomika nusmuko per pus, o nuo bado mirė keletą šimtų tūkstančių žmonių.
KLDR 1993 m. gruodžio mėn. Paskelbė apie trijų metų pereinamąjį ekonomikos periodą, kuriuo metu bus bandoma suminkštinti disbalansą tarp įvairių ūkio šakų, vystant žemės ūkį, lengvąją gamybą ir tarptautinę prekybą. Bet dėl įvairių priežasčių vyriausybės planai žlugo, kasmetinis įvairių kruopų, visu pirma ryžių, sudaro apie 1 milijoną tonų. Priedo dar valstybėje prasidėjo energetinė krizė, dėl kurios reikėjo sustabdyti daug gamyklų.
Kim Čėn Iras 2002 metais pranešė, kad “pinigai turi padengti prekių kainą“, po ko buvo įvykdyti kai kurios ūkio reformos, įkurtas pramoninis Kaesŏng regionas, atlikti pirmieji bandymai į gamyklas įvesti ūkinį savarankiškumą. Kinijos investicijos į Šiaurės Korėjos ekonomiką nuo 1 milijono dolerių 2003 metais išaugo iki 200 milijonų 2004 metais.
[taisyti] Ekonominiai ryšiai su Pietų Korėja
Pokario istorijoje ekonominiai ryšiai tarp Šiaurės ir Pietų Korėjų smukdavo ir vėl išaugdavo. Gale XX a. santykiai tarp valstybių atšilo, kas sąlygojo Pietų Korėjos investicijų padidėjimą į Šiaurės Korėjos gamybą. Nežiūrint to ekonominiai santykiai tarp dviejų valstybių dar vis labai silpni.
Po to, kai Pietų Korėja (1988) leido prekiauti su Šiaurės Korėja į Šiaurės Korėja pradėjo importuoti į Pietų Korėja savo gaminius. Tiesioginė prekyba tarp valstybių prasidėjo po 1990 metų, po dviejų valstybių ministrų – pirmininkų susitikimo. Prekybos apimtys tarp valstybių išaugo nuo 18,8 milijonų dolerių 1989 metais iki 333,4 milijonų 1999 metais.
Pietų Korėjoje esančiosDaewoo korporacijos prezidentas aplankė Šiaurės Korėją ir susitarė dėl pramoninio komplekso statybos Hampho. Kita didelė korporacija, Hyundai Asan gavo leidimą plėtoti turistinį biznį – turistai atvežami į turistinį rajoną Kymgansan. Be to Kėsono rajone 3,2 km² prie demilitarizuotos zonos, kurio vertė 1 milijardas JAV dolerių.
Po 2000 m. įvykusio susitikimo tarp Kim Čėn Iro ir Kim De Džuno Šiaurės ir Pietų Korėjos susitarė atstatyti geležinkelį tarp Seulo ir Pchenjano, vietoje, kuri kerta demilitarizuotą zoną. Taip pat abi pusės pareiškė apie planus keturių eilių autostrados nutiesimo pro Phanmundžono kaimą, kur buvo pabaigtas karas. Po šio projekto pabaigos pramoninis parkas gavo tiesioginį priėjimą prie Pietų Korėjos turgų ir uostų.
Be pramoninio Kaesŏngo regiono ir turistinio Kŭmgangsan regiono KLDR buvo sukurtos kitos ypatingos zonos, tokios kaip: ypatingasis Sinŭiju administracinis regionas, šiaurės vakaruose prie Kinijos pasienio ir Rasonas, šiaurės rytuose prie Kinijos ir Rusijos pasienio.
[taisyti] Bendrasis nacionalinis produktas
Perkamojo pajėgumo paritėtas – 40 milijard. dolerių (2005 metų duomenys)
- Bendrasis nacionalinis produktas – kasmetinis prieaugis: 1.8 % (2003 metų duomenys)
- Bendrojo nacionalinio produkto – vienam gyventojui: (perkamo paritėto pajėgumas) 1 800 (2003 metų duomenys)
[taisyti] Bendrasis nacionalinis produktas
| žemės ūkis: | 30,2 % |
| gamyba: | 33,8 % |
| paslaugų sfera: | 36 % |
2003 metų duomenys
[taisyti] Darbo jėga
Valstybės darbo jėgą sudaro 9,6 milijonų žmonių.
Darbo jėgos pasiskirstymas pagal ekonomikos sektorius:
- žemės ūkis 36 %
- kita 64 %
Duomenys apie bedarbyste neprieinami.
[taisyti] Valstybės biudžetas
Duomenys apie valstybės biudžetą neprieinami.
[taisyti] Gamyba
Pagrindinės gamybos šakos: mašinų gamyba, gamyba, elektra, chemija, naudingųjų iškasenų gavyba (akmens anglis), geležies rūda, magnezitai, grafitai, varis, cinkas, švinas), metalurgija, tekstilės pramonė.
[taisyti] Elektros gamyba
30.01 Tūkst. kw (2003 metų duomenys)
Elektros energijos šaltiniai:
- Iškastas kuras: 34.4 %
- Gidro elektirnės: 65.6 %
- Atomomės elektinės: 0 %
(1998 metų duomenys)
Elektros energijos suvartojimas: 29.91 tūkst. kw (2001 metų duomenys)
Elektros energijos eksportas: 0 tūks. kw (1998 metų duomenys)
Elektros energijos importas: 0 tūks. kw (1998 metų duomenys)
[taisyti] Žemės ūkis
Pagrindinės žemės ūkio kultūros: ryžiai, kukurūzai, bulvės, soja. Gyvulininkystėje: kiaulininkystė, paukštininkystė.
Nuo 1995 metų KLDR padeda JTO su Pasaulinė maisto programa. 2004 metais pagal šią programą buvo duota 484 000 tonos produktų.
[taisyti] Eksportas
1,044 milijardai dolerių (2003 metų duomenys)
Pagrindinės eksportuojamos prekės: mineralai, metalurgijos produktai, žuvys.
Pagrindiniai prekybiniai partneriai: Pietų Korėja 28,5 %, Kinija 28,4 %, Japonija 24,7 %. (2003 metų duomenys)
[taisyti] Importas
2,042 milijardai dolerių (2002 metų duomenys)
Pagrindinės importuojamos prekės: nafta, akmens anglis, staklė, pramoninės prekės, grūdinės kultūros.
Pagrindiniai partneriai: Kinija 39,7 %, Tailandas 14,6 %, Japonija 11,2 %, Vokietija 7,6 %, Pietų Korėja 6,2 %, Vietnamas, Kuba ir kt. (2002 metų duomenys)
[taisyti] Išorinė skola
12 milijardai dolerių
Nėra tikslių duomenų apie KLDR teikiamos ekonominės pagalbos. Pagal įvairius skaičiavimus humanitarinė pagalba sudaro nuo 200 iki 300 milijonų dolerių į metus. Tai sudaro apie 0.5 % – 0.75 % nuo Šiaurės Korėjos bendrojo nacionalinio produkto. Daugiausiai ją teikią JAV, Pietų Korėja, Japonija ir Europos Sąjunga.
[taisyti] Pinigai
Valstybės valiuta – šiaurės Korėjos vona, lygi 100 čonų.
Valiutos kodas – KPW.
Fiskaliniai metai sutampa su kalendoriniais.
Kai kurie šaltiniai tvirtina, kas KLDR padirbinėjami JAV doleriai. [1]
