Šaltasis karas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Šaltasis karas, aštri 1946-1989 m. geopolitinė bei ideologinė konfrontacija tarp JAV ir jos sąjungininkių iš vienos pusės ir SSRS bei jos sąjungininkių (Vokietijos Demokratinė Respublika, Lenkija, Čekoslovakija, Vengrija, Rumunija, Bulgarija, Kuba, Šiaurės Korėja, Vietnamas ir kt.) iš kitos pusės. Pats šio „karo“ įvardijimas „šaltuoju“ rodo, kad tikro karo nurodytu laikotarpiu nebūta – vyko tik propagandinė, politinė ir ekonominė kova, varžytasi dėl įtakos tam tikrose šalyse bei pasaulio regionuose, dėl pirmavimo „ginklavimosi varžybose“ ir įgyvendinant įvairias mokslinių tyrimų bei naujų technologijų kūrimo programas (ypač „kosmoso užvaldymo“ programas), taip pat dėl kuo didesnių pasiekimų kultūros ir sporto srityje. Paminėtinas ir vienas pozityvus šios konfrontacijos aspektas: pagrindiniams jos dalyviams, t.y. Sovietų Sąjungai ir Amerikai apsiginklavus branduoliniais ginklais, o vėliau pripažinus (kad ir neoficialiai) viena kitos (geopolitinės) „įtakos sritis“, šaltasis karas Europoje ir kai kuriuose kt. pasaulio regionuose ilgam užtikrino taiką ar bent sąlyginį „karinės strateginės pusiausvyros“ stabilumą.
Šaltojo karo laikotarpiu paprastai laikomas laikotarpis, prasidėjęs tuoj po antihitlerinės koalicijos iširimo (1946) ir pasibaigęs iširus vad. „socialistinei stovyklai“ (rus. soclager') bei komunistų valdomų šalių kariniam politiniam blokui (1989). Šiam laikotarpiui, be jau minėtų bruožų, dar buvo būdingi įvairiuose žemynuose protarpiais kildavę netiesioginiai JAV ir SSRS (arba JAV ir kai kurių SSRS sąjungininkių) kariniai susidūrimai. Šaltojo karo pradžios data sąlyginai laikoma 1946 m. kovo 5 d., kai Winstonas Churchillis (Vinstonas Čerčilis) Fultone (JAV) pasakė savo garsiąją kalbą, atkreipusią pasaulio visuomenės dėmesį į Sovietų Sąjungos ginkluotųjų pajėgų 1944-1945 m. užimtoje Europos dalyje grėsmingai didėjančią komunistinių jėgų įtaką. Po šios kalbos JAV ir SSRS santykiuose greitai įsivyravo abipusis nepasitikėjimas ir įtampa, o maždaug nuo 1949 m. šios dvi supervalstybės jau buvo didžiausios ano meto pasaulyje geopolitinės priešininkės.
Veiksniai, nulėmę šaltąjį karą:
- Komunizmo išplitimo Vakarų Europoje grėsmė
- Iš esmės skirtingi JAV ir SSRS požiūriai į daugelį tarptautinės politikos problemų
- Intensyvi ginklavimosi plėtotė
- Dviejų valstybių, vykdančių antagonistiškai skirtingą vidaus ir užsienio politiką, tapsmas dviejų konfrontuojančių karinių politinių blokų (NATO ir Varšuvos sutarties organizacijos) lyderėmis
[taisyti] Šaltojo karo pabaiga
XX amžiaus 9-ojo dešimtmečio pabaigoje ir paskutiniojo dešimtmečio pradžioje vos per keletą metų pasaulyje įvyko daug lemtingų istorinių permainų. 1989 m. lapkričio 11 d. griuvo Berlyno siena, netrukus dauguma Vidurio bei Rytų Europos komunistų partijų prarado valdžios monopolį, susivienijo 1949 m. į dvi valstybes padalyta Vokietija, JAV ir Sovietų Sąjunga pasirašė svarbias nusiginklavimo sutartis, suiro Sovietų Sąjunga. 9-ajame dešimtmetyje tiek sovietai, tiek JAV turėjo didelių ekonominių problemų. SSRS tuomet jau nebeįstengė pasigaminti jai reikalingo „sviesto ir patrankų“ kiekio. Sovietų Sąjungos komunistų partijai tapo tiesiog gyvybiškai reikalingas esminis santykių su JAV pagerėjimas, nes tik jis galėjo padėti šiai nomenklatūrinei jėgai įveikti dėl M.Gorbačiovo pradėtų reformų SSRS užgriuvusius sunkumus. Tuo tarpu ano meto JAV, turėdamos didžiulį prekybos balanso deficitą, milžinišką užsienio skolą ir daug neišspręstų socialinių problemų, vis labiau linko ženklią tuometinio karinio biudžeto dalį panaudoti civiliniams reikalams.
Nutraukiant šaltąjį karą svarbų vaidmenį suvaidino tuometiniai JAV ir SSRS vadovai. JAV prezidentas R.Reiganas jau 1981 m. pasiūlė abipusio nusiginklavimo programą, tačiau tada jo pasiūlymą atmetė Sovietų Sąjunga. 1985 m. SSRS komunistų partijos generaliniu sekretoriumi išrinktas Michailas Gorbačiovas, kuris svajojo apie globalinį atominės ginkluotės uždraudimą, pradėjo Sovietų Sąjungos ekonomikos ir politikos liberalizavimą, netrukus Rytų Europoje sukėlusį didelių Maskvos nelauktų permainų. Praskleisdamas „geležinę uždangą“, M.Gorbačiovas susilaukė didelių Vakarų simpatijų geranoriškumo SSRS atžvilgiu ir net šiokios tokios ekonominės techninės Vakarų pagalbos.
[taisyti] Svarbiausi šaltojo karo padariniai
- JAV virsmas vienintele pasaulio supervalstybe
- „Socialistinės stovyklos“ ir SSRS iširimas
- Komunizmo kaip politinės teorijos ir ūkininkavimo modelio susikompromitavimas
 |
Šis straipsnis apie istoriją yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydamas šį straipsnį. |
