Švietimo amžius

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Švietimo amžius – Europos civilizacijos istorijos periodas, dažniausiai tapatinamas su XVIII a., nors Anglijoje ir Nyderlanduose jis prasidėjo nuo XVII a. vidurio su racionalistinės filosofijos srovės atsiradimu (idėjų istorijoje tai vadinama „proto amžiumi“). Švietimas kartais taip pat suprantamas kaip švietėjų idėjinis – kultūrinis judėjimas. Kai kurių lietuvių istorikų darbuose „Apšvietos epocha“ vadinamas Lietuvos kultūros istorijos periodas, apimantis paskutiniuosius tris XVIII a. dešimtmečius.

[taisyti] Istorija

Prancūzijoje susiformavo švietėjų sąjūdis, kurio dalimi laikomas Enciklopedijos, apie kurią telkėsi žymiausi prancūzų švietėjai, dar vadinti enciklopedistais, leidimas. Enciklopedija, kurios tikslus pavadinimas „Enciklopedija, arba Aiškinamasis mokslų, menų ir amatų žodynas“ buvo leidžiama 1751–1772 metais, o jos abėcėlinis indeksas išleistas 1780 m.

[taisyti] Švietimo amžius Lietuvoje

Bene žymiausiu Švietimo amžiaus atstovu Lietuvoje laikytinas Troškūnuose kunigavęs Kiprijonas Lukauskas, 1797 m. lietuvių kalba parašęs knygą „Pamokslai iš Dievo priesakų apie krikščioniško gyvenimo prievoles“. Šis kūrinys išliko rankraščiu ir buvo išspausdintas tik 1996 m. K. Lukausko knygoje daug švietėjiškos pasaulėžiūros elementų, tačiau bene svarbiausias jo teiginys yra tas, kad Lietuvos dvarininkų ir valstiečių santykiai yra pagrįsti kontrakto teise (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės įstatymuose tam pakanka įrodymų, tvirtina Lukauskas), abi pusės turi tiek pareigas vieni kitiems, tiek ir savo asmenines teises. Tai buvo svarbus ideologinis argumentas už baudžiavinės praktikos nepagrįstumą, galiausiai turėjęs vesti į visiškos valstiečių asmens laisvės pripažinimą. K. Lukausko knygoje, be kita ko, ryškus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, kaip atskiro socialinio ir politinio vieneto, skyrimas nuo Lenkijos. Poreikis modernizuoti ūkį ir visuomenę skatino Lietuvos iteligentiją domėtis Vakarų švietėjų idėjomis.