Alberas Kamiu

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Albert Camus (Alberas Kamiu, 1913 m. lapkričio 7 d. – 1960 m. sausio 4 d.) – prancūzų filosofas ir rašytojas, ateistinio egzistencializmo atstovas. 1957 m. jam buvo įteikta literatūros Nobelio literatūros premija. Laikomas vienu žymiausių XX a. prancūzų rašytojų.

[taisyti] Biografija

Gimė darbininkų šeimoje Mondovio kaime, Alžyre. Iš Elzaso kilęs tėvas buvo sužeistas mūšyje prie Marnos ir mirė. Tuo metu Albertui nebuvo nė vienerių. Motina buvo dalinai kurčia ir jų namuose „daiktai neturėjo vardų“, kaip vėliau apibūdino A. Kamiu. 1923 m. Albertas Kamiu laimėjo vietą į licėjų. Tuo metu pasireiškė tuberkuliozė, vėliau kankinusi filosofą visą gyvenimą. 1936 m. gavo Alžyro universiteto filosofo diplomą. Buvo įstojęs į komunistų partiją. Savo jaunystės laikus, kai mokėsi licėjuje, A. Kamiu aprašė autobiografinėje knygoje „Pirmajame žmoguje“ (Le Premier Homme), kurios rankraštis buvo rastas automobilyje, kuriuo važiuodamas žuvo avarijoje 1960 m. sausio 4 d.

1938 m. persikėlė gyventi į Prancūziją. Karo metu dalyvavo Prancūzijos Pasipriešinimo judėjime. Tada sutiko Ž.Sartrą, su kuriuo užsimezgė artima draugystė. 1944 – 1947 m. redagavo kartu įsteigtą pogrindinį laikraštį „Combat“. Vėliau jų keliai 1951 m. išsiskyrė dėl Ž.Sartro komunistinių pažiūrų.

[taisyti] A. Kamiu kūrybos bruožai

A. Kamiu savo kūryboje žmogaus gyvenimą traktuoja kaip absurdą, neturintį jokios aukštesnės prasmės. Žmogus svetimas ir priešiškas pasauliui, nes pasaulis savo ruožtu priešiškas, svetimas ir nepavaldus žmogui. Beviltiškumui ir absurdui galima priešintis tik maištaujant, protestuojant ir kuriant. Vienintelė pateisinama maišto forma – kūryba. Tik patyręs ir suvokęs absurdą žmogus gali patirti nors ir trumpą, tačiau prasmingą džiaugsmo akimirką.

A. Kamiu atkreipia dėmesį į visuomenės normų ir įstatymų primetimą žmogui, pabrėžia buvimą savimi, peikdamas „atrodymą“, taip pat parodo, kad žmogus yra atsakingas už savo poelgius, atsakingas sau. Vienintele žmogaus priedermė – meilė – tai tuo pačiu ir vienintelė paguoda pasaulyje, neturinčiame jokios aukštesnės prasmės (t. y. amžinojo gyvenimo, ruošimosi amžinajam gyvenimui – vienintelis rojus ir kartu pragaras yra čia ir dabar), nei švelnus artimo (esančio šalia ir brangaus) žmogaus žvilgsnis, apkabinimas.

Kamiu kūryboje labai svarbią vietą užima gamta (ypač jūra, Alžyras). Kamiu paprašius paminėti keletą pirmų pasitaikiusių žodžių, vienas iš jų buvo – jūra. Kamiu labai svarbi jungtis su gamta, tuo jis priartėja prie senosios graikiškosios tradicijos.

[taisyti] Kūryba

• Apybraižų rinkiniai: „Išvirkščioji ir geroji pusė“ (1939), „Jungtuvės“ (Les noces, 1938).
• Filosofinės esė: „Sizifo mitas“ (1943), „Maištaujantis Žmogus“ (1951).
• Pjesės: drama „Kaligula“ (1944), „Nesusipratimas“, „Apgulties padėtis“ (1948), „Teisieji“.
• Novelių rinkinys: „Tremtis ir karalystė“ (1957).
• Romanai: „Svetimas“ (1942), „Maras“ (1947), „Krytis“ (1956).