Cunamis
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Cunamis – seisminės jūros bangos, susidarančios dažniausiai dėl povandeninių žemės drebėjimų, taip pat ugnikalnių išsiveržimų, staigių nuošliaužų jūros dugne. Banga sklinda 500-1500 km/h greičiu iki 20 000 km atstumu, aukštis krante – iki 50 m. Cunamio greitis priklauso nuo jūros gylio: kuo gilesnė jūra tuo greitis didesnis, o sekliose vietose greitis mažesnis.
Terminas kilęs iš japoniškų žodžių, reiškiančių uostą („cu“, 津) ir bangą („nami“, 波 ar 浪). Manoma, jog terminą sukūrė jūreiviai, kurie grįžę iš atviros jūros, kur nejautė jokių bangų, rado bangų sunaikintą uostą.
Per vieną didžiausių pasaulio istorijoje cunamių 2004 metų gruodžio 26 dieną, po 9 balų pagal Richterio skalę sukelto žemės drebėjimo, Indijos vandenyne, netoli Indonezijos, Tailando, Malaizijos krantų, užliejus apie 10 metrų aukščio bangai, žuvo daugiau kaip 150 000 žmonių.
[taisyti] Nuorodos
 |
Šis geologinis straipsnis yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydamas šį straipsnį. |
