Dainava (baltų žemė)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Dainava, iki XIII-XIV a. jotvingių (=sūduvių, =*dainuvių) gyventa gentinė žemė (dar vadinta *Jotva, t.p. Sūduva, t.p. Poleksija; pvz., Mindaugas savo 1259 m. rugpjūčio 7 d. žemių dovanojimo aktu kryžiuočiams atidavė „visą Dainavą, kuri dar vadinama Jotva“, – lot. „[...] Denowe tota, quam etiam quidam Jetwesen vocant“, o Vytautas 1420 m. kovo 11 d. laiške Vokietijos imperatoriui Zigmantui mini „sūduvių, arba jotvingių žemę, kuri yra įsiterpusi tarp Lietuvos ir Prūsijos žemių“, – lot. „[...] terra Sudorum seu Gettarum, que mediat inter terram Lythwaniam et Prussiam“).

X-XIII a. Dainava apėmė dab. Lenkijos Palenkės vaivadiją, dalį Vakarų Baltarusijos ir pietinį dab. Lietuvos pakraštį (ties Lazdijais, Merkine ir Marcinkonimis; šioje buv. Dainavos žemės dalyje nuo seno gyvena lietuviai: į rytus nuo Nemuno – nuo V-VI a., į vakarus nuo Nemuno (buv. Veisiejų žemėje) – nuo XV a. II pusės).

Dainavos ar *Dainuvos^[1] vardu jotvingių kraštas vadintas greičiausiai tik lietuvių. Galimas daiktas, kad liet. kraštovardis Dainava (<*Dainuva) yra kilęs iš Vidurio Lietuvos lygumoje iki V a. gyvenusių vakarų baltų vartotos jų pietinių kaimynų, t.y. jotvingių pravardės *deinava (=(?)„pietinė gentis“).

Dabar Dainava dažnai klaidingai tapatinama su visa etnografine Dzūkija (Dainavos terminas, XX a. I pusėje išpopuliarintas rašytojo Vinco Krėvės kūrinių, daugumai lietuvių ilgainiui virto termino Dzūkija sinonimu).

XII(?)-XIII a. Dainava turėjo dalinės kunigaikštystės statusą ir buvo viena iš 5 ar 6 pagrindinių LDK dalių (greta tikrosios Lietuvos, Žemaičių, Nalšios, (lietuviškosios) Rusios ir tikriausiai Karšuvos); pati Dainava tada skirstyta į keliolika nedidelių žemių, arba valsčių. Pirmą kartą kaip „terra Deynowe“ (Dainavos žemė) ji paminėta Lietuvos karaliaus Mindaugo 1253 m. liepos mėn. žemių dovanojimo akte, kuriuo šis valdovas Vokiečių ordinui užrašė, be kitų LDK žemių, ir pusę Dainavos. 1259 m. rugpjūčio 7 d. tas pats valdovas kryžiuočiams atidavė (kartu su visa tuometine Žemaitija ir visa Skalva) jau beveik visą Dainavą (išskyrus keletą laukų, arba valsčiukų).

1277-1283 m. šiaurvakarinę Dainavos dalį žiauriai nusiaubė kryžiuočiai, keršydami jotvingiams už jų pagalbą prūsams pastarųjų Didžiojo sukilimo metu. Ilgiausiai 1277-1283 m. kryžiuočių agresijai spyrėsi jotvingių kunigaikščiai bei vadai Komantas, Gedotė ir Kontgirdas. 1283 m. Ldk pavaldus Dainavos kunigaikštis Komantas nutraukė pasipriešinimą ir netgi perėjo į Vokiečių ordino pusę, tačiau daugelis kitų jotvingių vadų juo nepasekė ir pasitraukė į rytus (į Gardino, Slanimo, Eišiškių ir kt. apylinkes; manoma, kad dab. Pietryčių Lietuvoje ir Šiaurės Vakarų Baltarusijoje plačiu ruožu pabirę Dainavos /Dainavėlės vardo kaimai (gudų jie vadinami vietovardžiu Jac'viez' /Jatviez' ) buvo įkurti XIII-XIV a. nuo kryžiuočių agresijos pabėgusių jotvingių).

XIII-XIV a. dėl lietuvių kovų su kryžiuočiais Dainavos šiaurvakarių dalis virto dykra.

1422 m. Melno taikos sutartimi visa Dainava buvo „visam laikui“ prijungta prie LDK; 1569 m. vakarinė Dainavos dalis (t.y. LDK Palenkės vaivadija, kurią jau XV a. buvo pradėję kolonizuoti lenkai mazoviečiai) atiteko Lenkijai. Nuo XIX a. pradžios iki 1915 m. visa buv. Dainavos žemė priklausė carinei Rusijai, o 1920-1939 m. beveik visa Dainava buvo okupuota Lenkijos.