Druskininkai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Kitos reikšmės – Druskininkai (reikšmės).

Druskininkai

54°1′10″N, 23°58′20″E

Valstybė:

Lietuva

Savivaldybė:

Druskininkų savivaldybė

Gyventojų (2006):

16 641

Vietovardžio kirčiavimas (1 kirčiuotė)
Vardininkas:	Drùskininkai
Kilmininkas:	Drùskininkų
Naudininkas:	Drùskininkams
Galininkas:	Drùskininkus
Įnagininkas:	Drùskininkais
Vietininkas:	Drùskininkuose

Druskininkai – kurortinis miestas pačiuose Lietuvos pietuose, 60 km į pietus nuo Alytaus; priklauso Alytaus apskričiai ir yra Druskininkų savivaldybės centras. Visus metus veikiantis balneologinis, purvo ir klimatinis kurortas, seniausias (nuo 1794 m.) ir didžiausias Lietuvos kurortas.

Mieste yra dvi bažnyčios – Druskininkų (nuo 1931 m.) ir Ratnyčios (nuo 1910 m.), Džiaugsmo visiems liūdintiems cerkvė, miesto kapinės, yra daug poilsio centrų, viešbučiai, vandens pramogų centras (nuo 2006 m.), gimnazija ir dvi vidurinės mokyklos, du lopšeliai-darželiai, Druskininkų centrinė ligoninė (Balainės miške), poliklinika. Ratnyčia yra į pietryčius nuo miesto centro esanti miesto dalis.

Turinys

1 Geografija
- 1.1 Klimatas
- 1.2 Gamta
2 Kurortas
- 2.1 Poilsio centrai
- 2.2 Architektūra ir kultūra
3 Istorija
- 3.1 Pavadinimo kilmė
4 Švietimo ir ugdymo įstaigos
5 Žymūs žmonės
6 Miesto aktualijos
7 Nuorodos
8 Galerija

[taisyti] Geografija

Druskininkų kurortas yra pietinėje Lietuvos dalyje, 95,14 m virš jūros lygio, dešiniajame Nemuno upės krante. Aukščiausia miesto vieta – sveikatingumo (K. Dineikos) parkas (105 m virš jūros lygio), žemiausia – Nemuno krantas ties Fizioterapijos gydykla.

Druskininkus bendra vakarų – rytų kryptimi 3,5 km supa Nemunas. Į jį įteka Ratnyčia (Ratnyčėlė), kuri 2 km prateka per kurorto rytinę dalį, iš pietų į šiaurę. Pietinėje miesto dalyje tyvuliuoja Druskonio ežeras, Vijūnėlio tvenkinys ir Mergelių akių ežerėlis. Rytinėje kurorto dalyje – „Saulės takas“, tvenkinys su kaskadinėmis maudyklėmis.

[taisyti] Klimatas

Druskininkų klimatas pasižymi palankiomis klimatoterapinėmis ir rekreacinėmis sąlygomis. Vyrauja kalvotas, daubotas reljefas, gausu vidutinių ir mažų ežerų. Vidutinė maksimali oro temperatūra vasarą (birželį, liepą ir rugpjūtį) – aukštesnė negu 22 °C. Per metu vidutiniškai iškrenta 661 mm kritulių. Vėjo greitis kurorte liepos-rugsėjo mėnesiais yra 2,4-2,6 m/s). Vyrauja pietvakarių, vakarų ir šiaurės vakarų, o žiemą pučia pietryčių, rytų ir pietvakarių vėjai.

[taisyti] Gamta

Nors Druskininkai šilai ir toli nuo jūros, bet juose taip pat yra kopų. Tik čia jos nepanašios į pajūrio – tai žemyninės kopos. Jos yra apaugusios pušynais. Dzūkijos kopose auga kerpšėliai. Juose vyrauja kadagiai. Žemė padengta ištisu kerpių kilimu. Kerpšėliuose daug vaistinių augalų: arkliauogių, čiobrelių, jonažolių, daug grybų. Druskininkuose gyvena žmonės, kurių gyvenimo dalis yra giria. Miškas formuoja jų pasaulėjautą, charakterį.

Miškuose vyrauja pušynai. Jose daug biologinės įvairovės. Juos pamėgo sparnuočiai: vieversiai, stulgiai, baltanugariai geniai, jūriniai ereliai, pelėdos, apuokai. Druskininkų šiluos sutiksime retų vabzdžių: ūsuotuosius dailides, paprastuosius raganuosius, aituoniataškius auksvabalius. Pušynuose, saulės įšildytose vietose, dažnai pamatysime vikrųjį driežą, paprastuosius žalčius, gluodenus. Dažniausiai visų pastebimas žvėrelis – paprastoji voverė. Miško pakraščiuose, palaukėse sutiksite pilkąjį kiškį. Ji plėšrūnų nereta viešnia – rudoji lapė. Po skarotomis eglėmis gyvena mangutai. Sutinkami Dzūkijos miškuose vilkai, lūšys, šernai. Stambiausias pušynų žvėris – briedis. Jie mėgsta didelius pušynų masyvus. Stirnas galima sutikti prie upelių ar palaukių. Druskininkų miškai vilioja ne tik grybautojus, bet ir uogautojus. Miškuose gausu mėlynių, bruknių, aviečių, šaltalankio uogų.

[taisyti] Kurortas

Kurortas įkurtas 1794 m., pirmas Lietuvoje. Dabar tai didžiausias šalies kurortas. Kurorto tipas – balneologinis, purvo, klimatinis. Apsuptas gražių, ekologiškai švarių Dzūkijos pušynų ir ežerų. Vienam miesto gyventojui tenka net 2,1 ha miško.

Svarbiausias kurorto natūralus gydomasis veiksnys – įvairios mineralizacijos (mažos, vidutinės, didelės ir sūrimai), chloridiniai natrio-kalcio-magnio vandenys. Mineraliniai vandenys naudojami įvairioms balneologinėms procedūroms ir gėrimui. Druskininkų kurorto gydomojo purvo vonios, aplikacijos ir tamponai ruošiami iš durpių, kurių drėgmė 63 proc., pH – 6,4 ir susiskaidymas – 83 proc. Kurorto klimatui būdingos miškingos lygumos, kontinentinės zonos ypatybės. Čia didelė oro jonizacija (-0,63), švelnus ir šiltas mikroklimatas (vidutinė oro temperatūra +7,5 °C, sąlyginė oro drėgmė 70 proc., vyrauja pietvakarių vėjai, kurių vidutinis greitis 2 m/s), dėl to teigiami klimato veiksniai naudojami ir klimatoprofilaktikai (grūdinimuisi). Kurorto mineraliniai vandenys ir purvas efektyviai gydo sąnarių, stuburo, kvėpavimo, širdies ir kraujotakos, nervų sistemos, ginekologijos, skrandžio, kepenų, žarnyno ir odos ligas. Buteliuose išpilstytas vanduo yra silpnesnės mineralizacijos, tačiau puikiai atgaivina ir suteikia organizmui reikalingų mikroelementų.

Kurorto paslaugomis galima naudotis ištisus metus. Veikia gydyklos ir sanatorijos, parduotuvės, kavinės ir paslaugų centrai. Trykšta 12 mineralinio vandens šaltinių, veikia 9 sanatorijos. 2006 gruodžio 26 atidarė vandens pramogų parkas.

[taisyti] Poilsio centrai

Mieste yra daug viešbučių, 8 sanatorijos ir centras „SPA Vilnius“, naujas 4 žvaigždučių kempingas, svečių ir poilsio namai, 11 kaimo turizmo sodybų, laisvalaikio centras „Sūkurys“, sporto centras. Vasarą Druskininkuose vyksta teatrų festivalis. Vandens pramogų parkas (atidarytas 2006 m. gruodžio 26 d.).

[taisyti] Architektūra ir kultūra

Švč. Mergelės Marijos škaplierinės bažnyčia,
M. K. Čiurlionio memorialinis muziejus,
Miesto muziejus,
Miško muziejus „Girios aidas“,
A. Česnulio skulptūrų ir poilsio parkas,
Druskininkų rezistencijos ir tremties relikvijų muziejus,
V. K. Jonyno galerija,
galerija „Sofa“,
Sveikatingumo parkas,

[taisyti] Istorija

Druskininkai – labai senas kurorto tradicijas turinti gydomoji vietovė. Rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą minimi 1636 m. Šie duomenys aptikti Pervalko dvaro (Baltarusija) inventorių knygose. Druskininkų kaimas minimas 1765 m. Mineraliniai šaltiniai žinomi nuo XVIII amžiaus pabaigos. Čia savo gydomąją veiklą pradėjo vietos valstietis Pranas Suraučius (Sūrutis arba Sūrmetis).

Sužinojęs apie mineralinius vandenis Lenkijos karalius Stanislovas Augustas 1789 m. apsilankė Druskininkuose ir įsakė ištirti mineralinių vandenų savybes, tačiau įsakymas liko neįvykdytas. Pirmasis šaltinių tyrinėtojas buvo Gardino farmacininkas Rumelis, kuris 1830 m. ištyrė kelis mineralinių vandenų šaltinius. Vėliau šį darbą tęsė profesorius I. Fonbergas. 1794 m. Lenkijos karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis paskelbė Druskininkus gydomąja vietove. Analogišką dekretą 1837 m. pasirašė Rusijos imperatorius Nikolajus I. 1850 m. Druskininkuose poilsiavo ir koncertavo įžymus lenkų kompozitorius St. Moniuška. 1863 m. Druskininkų apylinkėse veikė sukilėlių būriai. Numalšinus sukilimą 1865 m. Druskininkai buvo perduoti pulkininkui K. Štrandmanui. Svarbus kurorto gyvenimo įvykis – geležinkelio Peterburgas-Varšuva atidarymas 1862 metais. 1871 m. gaisras sunaikino didesnę miesto dalį, o 1884 m. sudegė gydyklos. 1893 m. Druskininkams suteiktos miesto teisės. 1899 m. pradėjo veikti naujos maudyklės Ratnyčios upėje, plaukti garlaivis į Gardiną.

Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse kurorte lankėsi 18 600 poilsiautojų. Kilus karui Druskininkai tapo smarkių mūšių arena. Pusė miestelio buvo sugriauta. Lenkų valdymo metais kurortas lėtai vystėsi. 1937 m. čia poilsiavo tik 11 047 žmonės. Druskininkuose mėgo atostogauti tuometinis Lenkijos diktatorius (1926-1935) maršalas J. Pilsudskis. 1939 m. Raudonoji armija okupavo Druskininkus. Miestelis kurį laiką priklausė Baltarusijos Gardino srities Pariečės rajonui. 1940 m. rugsėjo 7 d. Druskininkai atiteko Lietuvai. 1941 m. birželio 23 d. vokiečiai užėmė Druskininkus. 1944 m. liepos 14 d. miestas vėl okupuotas sovietų.

1950–1955 m. Druskininkai – rajono centras. Nuo 1953 m. – respublikinio pavaldumo miestas. 1990 m. balandžio 5 d. demokratiškai išrinkta 1-oji Nepriklausomos Lietuvos Druskininkų miesto taryba ir valdyba. XX a. 10-ajame dešimtmetyje prie miesto prijungta Ratnyčia. 1994 m. Prezidento dekretu patvirtintas miesto herbas.

[taisyti] Pavadinimo kilmė

Kurį laiką buvo manyta, kad Kryžiuočių ordino kronikose minimi Salzininken buvo Druskininkai (vok. Salz – druska), tačiau vėliau paaiškėjo, kad tai Šalčininkai. Dabar manoma, kad gyvenvietės pavadinimas galėjo kilti nuo bendrinio žodžio druskininkas (užsiimantis su druska susijusia veikla, verslu), kuris yra gana retas.

[taisyti] Švietimo ir ugdymo įstaigos

„Ryto“ gimnazija
„Atgimimo“ vidurinė mokykla
Senamiesčio vidurinė mokykla
„Saulės“ pagrindinė mokykla
švietimo centras
sanatorinė mokykla
amatų mokykla
lopšelis-darželis „Bitutė“
lopšelis-darželis „Žibutė“

[taisyti] Žymūs žmonės

1877–1889 m. Druskininkuose gyveno įžymus lietuvių dailininkas ir kompozitorius M. K. Čiurlionis (1875–1911).

[taisyti] Miesto aktualijos

pastatytas Druskininkų vandens parkas;
įrengiama uždara slidinėjimo trasa su dirbtine sniego danga;
greitai bus statomas naujas tiltas per Nemuną, per jį eis nauji pėsčiųjų ir dviračių takai;
senamiestyje ant Nemuno kranto atsiras nauja prieplauka;
senamiestyje taip pat statoma keletas naujų viešbučių;
Kloniškėse vietoje senų pastatų atsiras naujas gyvenamasis kvartalas;
Neravuose jau auga nauji daugiabučiai gyvenamieji namai;
artimiausiu metu bus rekonstruojama miesto autobusų stotis.

[taisyti] Nuorodos

Vikiteka: Druskininkai – Iliustracijos, vaizdo ir garso įrašai, susiję su straipsniu

[taisyti] Galerija

Druskininkų bažnyčios šventorius	Miesto pramogų aikštė	Garlaivis, plaukiantis Nemunu	Centre stovinti bažnyčia
Čiurlionio gatvė senamiesčio pabaigoje	Druskininkų bažnyčia	Druskonio ežeras	Druskininkų ortodoksų bažnyčia