Manu

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Šis straipsnis yra apie religiją. Apie krepšininką žiūrėkite Emanuel Ginobili.

Manu (sanskritu: मनु, „žmogus“) – induizmo mitologijoje žmonių pirmapradis.

[taisyti] Apie Manų

Vedose Manu – Vivasvato (soliarinės dievybės) sūnus ir Jamos brolis; kai Jama – pirmas žmogus, kuris numirė, ir yra protėvių valdovas, Manu – pirmas žmogus, gyvenęs žemėje ir žmonių valdovas („Rigveda“ VIII 52, „Atharvaveda“ VIII 10; „Šatapatha-brahmana“ XIII 4, 3).

Puranose jau galima suskaičiuoti 14 Manu: septynis buvusius ir septynis būsimus. Iš kiekvieno jų užgimė žmonija tam tikru pasaulio periodu – manvantaroje („Manu periode“), kuris trunka 71 mahajugą, arba 306.720.000 „žmonių“ metų (žr. Juga).

Pirmas iš 14-os Manu – Manu Svajambhuva, Svajambho („pats savaime esantis“, t.y. Brahma) ir jo žmonos Šatarupos sūnus. Pagal kitą versiją Svajambhu pasidalino į vyrišką ir moterišką puses, iš kurių gimė Viradžas, o Viradžas susilaukė Manu Svajambhuvą (plg. su kabalistiniu ir biblijiniu Adomu).

Manu Svajamhuva, viešpatavęs kritajugos epochoje, sukūrė septynis Pradžapačius, arba didžiuosius riši. Iš likusių 13-os Manu dažniauiai žinomi:

• Manu Revanta („spindintis“), Vivasvato ir Saranju sūnus (Saranja turi kumelės veidą [hypostasis] – kaip Ašvinų motina) – tai 5-asis Manu;
• Manu Čakšuša („matomas akimi“), Tvaštaro sūnus – 6-asis Manu;
• Manu Vaivasvata, Vivasvato ir Saranju, turinčios dieviškajį pavidalą, sūnus; šiuo metu gyvenančių žmonių pirmapradis – 7-asis Manu;
• Manu Savarni, Saranju šešėlio (Savarnos) sūnus – 8-asis ir pirmas iš būsimųjų Manu.

[taisyti] Padavimai

Su 7-uoju Manu, Vaivasvata, susijusi senovės indų legenda apie potvynį, panaši į šumerų, graikų ir semitų mitus. Pirmą kartą legenda buvo aprašyta „Šatapatha-brahmane“ (I 8, 1): vienąkart ritualinio apsiplovimo metu į Manu rankas papuolė žuvytė. Žuvytė paprašė Manų užauginti ją, už ką ji atsidėkosianti ir išgelbės jį nuo besiartinančio potvynio. Kai ji tapo didele žuvimi, Manu paleido ją į marias ir, pagal jos patarimą, susirentė laivą. Netrukus prasidėjo potvynis; Manu pririšo laivą prie atplaukusios žuvies rago, ir ji atplukdė jį prie šiaurėje esančio, vienišo tarp vandenų, kalno. Po kurio laiko, potvynio vanduo atslūgo, nusinešdamas visą gyvybę, ir Manu pasiliko žemėje vienas. Jis paaukojo dievams auką, ir iš šios aukos užgimė mergina – Ila (kitaip, Ida, plg. su jogoje naudojamu terminu ida – vienu iš stuburo kanalo srovių). Ila tapo jo žmona, ir nuo jos susilaukė palikuonių – sukūrė žmonijos priedermę, vadinamą „iš Manu gimę“ (sanskritu: „manudža“ ar „manušja“).

„Mahabharatoje“ (III 185) žuvis, išgelbėjusi Manu, – Brahmos įsikūnijimas, o laive kartu su Manu plaukė ir 7 riši. Pagal kitą versiją žuvis – Višnaus avatara Matsja, ir jis gelbėja ne tik Manu, bet ir daugybę gyvų būtybių bei augalų sėklų.