Piratai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Piratų vėliava, žinoma kaip Linksmasis Rodžeris

Piratai (lot. – pirat, gr. – peirates nuo žodžio peiraomei, kas reiškia ieškoti nuotykių ir laimės jūroje) yra plėšikai, puolantys laivus jūrose, bei atakuojantys taikinius, esančius krante, siekiant užgrobti krovinį. Greičiausiai žodis piratas (peirato) pirmą kartą buvo paminėtas romėnų istoriko Polibijaus, apie 140 m. pr. m. e.

Piratai pasirinkdavo vėliavas, kurių išvaizda keltų baimę jūrose. Dažniausiai tai juoda vėliava su po kaukole sukryžiuotais kaulais arba visu skeletu vienoje rankoje laikančiu taurę, kitoje kardą.

[taisyti] Istorija

Žodis „piratas“ plačiai pradėtas vartoti tik XVIII a. Įvairiais laikais, priklausomai nuo šalies, nuo užimamų pareigų piratai buvo vadinami įvairiais vardais: viduramžiais piratai buvo vadinami korsarais (corsaire), Prancūzijoje piratai buvo vadinami filibusteriais arba flibustjerais (filibustiers), Anglijoje – bukanieriais arba bukanjerais (buccaneers). Kartais vyriausybė duodavo teisę piratams atstovauti jų šalį kare. Paprasčiausia būdavo duoti privatiems jūrininkams licensiją, kad šie galėtų pulti priešų laivus. Tokie piratai buvo vadinami kaperiais (ang. privateer).

Plačiausiai aprašomi ir vaizduojami filmai apie piratų veiklą 1600 – 1750 m., tai didžiausio piratų aktyvumo metai. Labiausiai minimi ir žinomi Karibų jūros piratai. Karibų piratų era tęsėsi nuo 1560 m. iki 1720 m. Sėkmingiausias laikotarpis piratams buvo nuo 1640 m. iki 1680 m.

[taisyti] Piratų bendruomenės

Susikurdavo laisvos piratų bendruomenės, pvz., „Dievo draugai ir pasaulio priešai“, XIV a. veikę Šiaurės ir Baltijos jūrose. Jų nariai lygiai dalindavosi grobį, bendrai valgydavo, tardavosi, o vadas neribotą valdžią dažniausiai turėdavo tik mūšio metu. Įvairiais laikotarpiais piratais tapdavo pabėgę nusikaltėliai, baudžiaviniai valstiečiai, bedarbiai jūrininkai ir t. t.

Dažniausiai laivas tapdavo piratiniu, sukilus įgulai ar jį pagrobus. Užgrobę laivą, sukilėliai paskelbdavo savotišką piratų bendruomenės konstituciją. Nuostatai būdavo griežti ir numatydavo žiaurias bausmes už jų peržengimą. Žinodami, kas jiems gresia pasidavus į nelaisvę, ir būdami godūs grobiui, piratai kaudavosi iš paskutiniųjų. Tačiau dauguma žūdavo ne kovoje, o nuo savo bendrų rankos.^{[reikalinga citata]}

Kai kada piratų laivai susiburdavo į ištisus laivynus. Jie pasipildydavo naujai užgrobtais laivais, kurių įgulos, išžudžius vadovybę, būdavo verčiamos prisidėti prie piratų. Dažnai jūrininkai, iškamuoti nepakeliamo darbo, prisijungdavo prie jūrų plėšikų. Sugauti piratai teismuose aiškindavo, kad tokiais tapo saugodami gyvybę.

Kartais didelės organizuotos piratų bendruomenės kontroliuodavo didžiulius plotus, salas ar salynus. Tokios bendruomenės grasindavo net valstybėms. Tik po daugelio šimtmečių piratavimas įveiktas.

[taisyti] Viduržemio jūros piratai

Piratavimu vertėsi jau finikiečiai, vėliau ir graikai. Kai kurioms smulkioms graikų gentims tai buvo svarbiausias pragyvenimo šaltinis ir tokį plėšikavimą jos laikė garbingu amatu. Piratas buvo Trojos karo didvyris Achilas, kurį įamžino Homeras. „Odisėjoje“ taip pat galima rasti užuominų apie piratavimą. Prieš piratus stojo graikų miestai-valstybės, matydami, kad kyla grėsmė jų prekybai ir galybei jūroje. Tačiau piratai jau tada buvo tokie galingi, kad valstybės sudarydavo su jais sutartis kovai su priešais.

I ir II a. pr. m. e. piratavimas Viduržemio jūros baseine pasiekė tokį mastą, kad sukėlė pavojų Romos viešpatavimui. Romos valdovai Pompėjus, Oktavianas ir Cezaris buvo priversti organizuoti specialius ginkluotus žygius prieš juos. Pastarasis jaunystėje buvo patekęs į piratų nelaisvę, kurie jį paleido už didelę išpirką. Paimtus į nelaisvę 350 piratų, liepė nukryžiuoti.

[taisyti] Šiaurės jūrų piratai

Piratavimas žymiai išsiplėtė viduramžiais. Galingiausią tais laikais piratų bendruomenę įkūrė vikingai. Susiskaldžiusios feodalinės valstybėlės neturėjo jėgų atsispirti vikingams. Kartais šie pasiekdami net Viduržemio jūrą, savo vasalais paversdavo feodalines valstybes, pasodindami į sostus statytinius. Apie X a. vikingai viešpatavo Baltijos ir Šiaurės jūrose. Jų neįveikė net turtinga Hanzos sąjunga, turėjusi 35 karo laivus.

XIV a. pab. Štetbekeris sukūrė piratų organizaciją „Dievo draugai ir pasaulio priešai“. Jis, kartu su gabiais piratų vadais – Godkinsu, Moltke ir Mantoifeliu, greit paraližiavo Šiaurės Europos jūrų prekybą, paėmė ir sudegino norvegų uostą Bergeną. Po daugelio metų, kilus piratų vadų tarpusavio ginčams, Hanzos karo laivams pavyko juos nugalėti dalimis.

[taisyti] Albiono piratai

Tiudorams valdant Angliją, aplinkinėse jūrose knibždėjo piratų laivai. Pietinėje Airijos pakrantėje ir Silio saloje buvo svarbiausios piratų būstinės. Čia jie galėjo lengvai parduoti prisiplėštus daiktus. Ankstyvojo kapitalizmo laikotarpyje, prekiaudami piratų trofėjais, praturtėjo ne vienas buržuarijos šulas.

Britų piratų istorijoje ypatinga vieta tenka Henriui Mainveringui. Šis plėšė ispanų ir portugalų laivus, neliesdamas anglų ir net gindamas juos nuo berberų piratų. Anglijos valdovai tai įvertino. Sukakus 30 metų Henris metė plėšikavimą, o 1616 m. gavo dekretą, garantuojantį jam laisvę. Po 4 metų vedė anglų aristokratę ir tapo parlamento nariu. Anglijos karaliui skyrė knygą, kurioje aprašė piratiškus savo nuotykius.

Prasidėjus didžiųjų geografinių atradimų laikotarpiui piratvimas Europos pakrantėse susilpnėjo. XIV a. dar pasitaikydavo piratų antpuolių Anglijos pakrantėse. Atradus naujus kraštus piratai išsisklaidė po jūras. Svarbiausiais piratų veiklos regionais tapo Karibų jūra, Naujosios Anglijos ir Šiaurės Afrikos pakrantės, Persų įlanka, Madagaskaras.

[taisyti] Piratai Azijoje

Žinomiausi tarp jų yra japonų piratai, 14 a siautę Pietų Kinijos jūroje.

[taisyti] Žymiausi piratai

Henris Morganas

Notoriusas Lolonoisas apie 1666 m.
Seras Henris Morganas (Johan, Harry) 1637-1688 m.
Kapitonas Tomas Tevas (dingęs 1695 m.)
Ilgasis Benas(Kapitonas Henris Everis) (dingęs 1696 m.)
Majoras Stedas Bonnetas (apie 1718 m.)
Piratas Edvardas Tyčas (Tatch, Drumond, Juodoji barzda) apie 1719 m.
Kalikas Džekas – John Rackam apie 1720 m. (įguloje buvo 2 moterys – Anne Bonny & Mary Read)
Kapitonas Bartolomėjus Robertsas apie 1722 m.
Kapitonas Christoferis Kondentastas (apie 1720 m.)
Kapitonas Edvardas Englandas (apie 1723 m.)
Nikolajus Van Hornas & Lorencas de Graffas (apie 1683 m.)
Pytas Heinas
Kapitonas Viljamas Kiddas
Seras Francis Drake

[taisyti] Piratų eros pabaiga

Laikui bėgant, piratavimas tapo praktiškai nekontroliuojamas. Piratai užpuldinėdavo ne tik krovininius, bet ir keleivinius bei kitus laivus. Laivai būdavo tiesiog užpuolami, išžudoma įgula ir nuskandinami. Pasibaigus 30 metų karui, visa armija ir laivynas buvo sutelktas kovai su piratavimu. 1700 m. piratai buvo išstumti iš Karibų, 1710 m. – iš vakarų Afrikos ir š.Amerikos, 1720 m. iš Indijos vandenyno. Gerai žinomi piratai buvo paskelbti už įstatymo ribų ir jų likučiai išsislapstė po visą pasaulį. Henriui Morganui gavus riterio titulą ir tapus Jamaikos gubernatoriumi, likę gyvi piratai galėjo lengviau atsikvėpti, nes jų persekiojimas buvo nutrauktas.

[taisyti] Šiuolaikiniai piratai

Šiuo metu piratavimas pastebimas pietų ir pietryčių Azijoje (pietų Kinijos jūra), dalyje pietų Amerikos vandenų, ir Raudonosios jūros pietuose. Šiuolaikiniai piratai, turintys nedidelius greitaeigius katerius, bei nedideles įgulas, užpuldinėja modernius laivus.Daugeliu atvejų šiuolaikiniai piratai nesidomi kroviniu.Turėdami išankstinės informacijos jie pagrobia seifuose esančius pinigus bei brangenybes. 2003 m. per 6 mėn. periodą, užfiksuoti 234 piratų antpuoliai, kurių metu žuvo 16 ir buvo sužeisti 52 žmonės.

[taisyti] Kita

Plačiai grožiniuose kūriniuose minimas piratiškas bausmės būdas – „ėjimas lenta“, kai pasmerktasis eina per laivo bortą permesta lenta, kol ši nusvyra į kitą pusę ir įkrenta į vandenį, greičiausiai yra tik mitas. Nėra žinoma jokių patikimų įrodymų, kad kur nors tarp piratų iš tiesų būtų egzistavęs toks paprotys.