Stemplė
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Stemplė (lot. oesophagus) – virškinimo sistemos organas, esantis 25 cm ilgio, 2-3 cm skersmens ir jungiantis ryklę su skrandžiu. Tai raumeninis vamzdelis, susidedantis iš trijų dangalų: gleivinės (tunica mucosa), raumeninio (tunica muscularis) ir išorinio dangalo – adventicijos (tunica adventitia). Raumeninis dangalas sudarytas iš dviejų skaidulų sluoksnių: išorinio (išilginių skaidulų) ir vidinio (žiedinių lygiųjų (nevalingų) raumenų skaidulų). Abu sluoksniai susitraukia vienu metu ir peristaltiniais judesiais stumia maistą skrandžio link.
Pradžioje, viduryje ir pabaigoje stemplė šiek tiek susiaurėjusi. Ramybės būvyje ji suplota iš priekio į užpakalį, jos sienos susiglaudusios. Stemplė tęsiasi priešais stuburą, praeina per kaklą ir krūtinę, perveria diafragmą ir iškart patenka į skrandį. Ji prasideda ties VI-VII kaklo, o baigiasi – ties XI krūtinės slanksteliu.
[taisyti] Stemplės ligos
- Stemplės atonija (atonia esophaga) – tai visiškas stemplės raumenų suglebimas ir tonuso išnykimas.
- Stemplės spazmas (spasmus esophagi) – tai funkcinis stemplės raumenų tonuso ir peristaltikos sutrikimas.
- Stemplės divertikulas (diverticulum esophagi) – tai stemplės sienos maišelio formos išsiplėtimas.
- Ezofagitas – stemplės ir gleivinės uždegimas.
- Stemplės opa (ulcus esophagi).
- Stemplės vėžys (carcinoma esophagi).
 |
Žmogaus organų sistemos |  |
|
Burna - Ryklė - Stemplė - Skrandis - Kasa - Tulžies pūslė - Kepenys - Plonoji žarna - Storoji žarna - Išangė |
||
| Serija: Žmogaus anatomija |
