Vladas Nagevičius
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Vladas Nagevičius-Nagius (1881 m. birželio 17 d. Kretingoje – 1954 m. rugsėjo 15 d. Klyvlende) – gydytojas, archeologas, Vytauto Didžiojo karo muziejaus įkūrėjas, generolas, politinis ir visuomenės veikėjas.
Turinys |
[taisyti] Biografija
Mokėsi Palangos progimnazijoje, bet pašalintas už atsisakymą dalyvauti stačiatikių pamaldose. 1900 m. baigė Rygos gimnaziją, priklausė slaptam moksleivių būreliui, kuris rinkdavosi jo motinos bute. Drauge su Kipru Bieliniu iškovojo lietuviškas pamaldas moksleiviams. 1904 m. baigė Petrapilio archeologijos institutą ir įstojo į Karo medicinos akademiją.
[taisyti] Politikas
1902–1904 m. dalyvavo Lietuvos socialdemokratų partijos būreliuose Petrapilyje. 1905 m. – Didžiojo Vilniaus Seimo dalyvis. 1906 m. už politinę veiklą areštuotas Kretingoje, Vilniaus teismo rūmuose jam iškelta byla dėl socialdemokratinės literatūros laikymo, bet advokatas Vladas Stašinskas ir Karo akademijos profesorius Ivanas Pavlovas jį apgynė.
1908 m. įkūrė Karo medicinos akademijos lietuvių medikų korporaciją Fraternitas Lituanica, kuriai priklausė visą gyvenimą ir kuri Lietuvoje išaugo į gausią medikų organizaciją.
[taisyti] Karys
1910 m. baigęs Karo akademiją, tarnavo vyr. gydytoju kanonierėje „Chrabryj“, šarvuotyje „Slava“. 1917 m. Petrapilio lietuvių seime atstovavo Helsinkio lietuviams kariams ir palaikė Lietuvos nepriklausomybės rezoliuciją. 1917 m. vasarą perkeltas tarnauti į Juodosios jūros laivyną, bet 1918 m. rugpjūčio mėn. grįžo į Lietuvą.
Pirmasis Lietuvos kariuomenės karo gydytojas. 1918 m. gruodžio 21 d. paskirtas karo sanitarijos viršininku, bet susirgo, ir, lenkams užpuolus, liko Vilniuje. 1919 m. gegužės mėn. atvyko į Kauną, dirbo kariuomenės lauko sanitarijos inspektoriumi. Nuo 1919 m. gruodžio 19 d. iki 1940 m. rugpjūčio mėn. vadovavo Lietuvos kariuomenės sveikatos tarnybai. 1920 m. gegužės 20 d. suteiktas generolo leitenanto laipsnis. Kaip karininkas yra saugojęs Šaulių gegužines.
[taisyti] Archeologas
1905–1912 m. ir 1921 m. tyrinėjo Vakarų Žemaitijos kapinynus, iš jų žymiausią – Pryšmančių kapinyną. 1931–1934 m. – Apuolės ir Impilties piliakalnius. 1921–1925 m. buvo Valstybinės archeologijos komisijos narys, ruošė pranešimus, paskaitas. Nuo 1933 m. – Latvijos Mokslų akademijos narys korespondentas.
[taisyti] Visuomenininkas
Nuo 1905 m. bendradarbiavo laikraščiuose „Vilniaus žinios“, „Lietuvos žinios“, „Lietuvos Tauta“, „Viltis“. 1920 m. pradėjo organizuoti Vytauto Didžiojo karo muziejų Kaune, kuris atidarytas 1921 m. vasario 16 d. Nuo 1921 m. iki 1940 m. ir nuo 1941 m. iki 1944 m. dirbo Karo muziejaus direktoriumi. 1940 m. – Knygnešių sienelės, skirtos lietuvių tautos kovos su lietuviškos spaudos draudimu, statybos iniciatorius.
1922 m. suorganizavo Lietuvos karininkų Ramovę, buvo organizacijos pirmininkas, daug darbo įdėjo statant jos rūmus Kaune. 1923 m. vadovavo Lietuvos sporto lygai, vienas iš olimpinio sąjūdžio organizatorių.
1920 m. už Lietuvos armijos kūrimą ir tarnybą joje gavo 20 ha dvarą 2 km į pietvakarius nuo Babtų, ėmė čia steigti pavyzdinį ūkį. Jo iniciatyva pakeistas Babtyno dvaro pavadinimas – Žemaitkiemis. Dvaras garsėjo erdviomis arklidėmis, kuriose buvo laikomi veisliniai žirgai. Visą dvaro ūkį tvarkė jo žmona Veronika. Stengėsi atgaivinti senąsias tradicijas, taikliai priderindamas jas prie tuometinio gyvenimo ritmo. Dvaras garsėjo Joninėmis, į kurias suvažiuodavo Kauno inteligentija ir valstybės vadovai.
Jo lėšomis buvo prižiūrimas koplytstulpis ant Stabaunyčios kalno, pirmasis Lietuvoje paminklas, skirtas įamžinti Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydį per Atlantą.
1924 m. įkūrė Karo invalidų šelpimo komitetą, buvo vienas iš Suomių-lietuvių draugijos bei kelių kitų draugijų steigėjas. 1934–1940 m. buvo Lietuvos gyvūnų globos draugijos pirmininku. 1940 m. kovo 28 d. išrinktas Lietuvos jūrininkų sąjungos Garbės pirmininku.
