Škotų gėlų kalba
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Škotų gėlų kalba (šk. Gàidhlig) – priklauso indoeuropiečių kalbų šeimai, keltų kalbų grupei, goidelų pogrupiui. Ją visdar vartoja apie 1,5%(apie 60 tūkstančių) Škotijos gyventojų. Iš esmės škotų gėlų kalba susiformavo airių kolonistų tarmei Škotijoje nutolus nuo motininės airių kalbos. Manoma, kad pirmieji skirtumai kalboje jau buvo pastebimi X a., bet galutinai kalbos atsiskyrė XVII a., kai buvo išleista škotiškai parašyta Biblija. Iki to laiko škotai ir airiai naudojo tą pačią literatūrinę kalbą. Dėl keltų rašto ypatumo neįmanoma nustatyti, ar tą patį tekstą airiai ir škotai skaitė vienodai, ar kiekvienas pagal savo tarmių ypatumus.
Šiuo metu škotų kalba stipriausia salose – Skajaus, Liojiso ir kitose mažesnėse, Britanijos saloje kalbančių škotiškai iš tiesų nėra daug. Tačiau paskutiniu metu škotų kalba išpopuliarėjo ir atsiranda darželių bei sekmadieninių mokyklėlių škotiškai kaip Glazgas (šk. Glaschù) ir Edinburgas (šk. Dùn Èideann).
Pagrindinis škotų ir airių kalbų skirtumas yra skirtingi naudojami kirčio ženklai (kurie iš tikrųjų žymi ne kirtį, o balsių ilgumą) – airių kalboje á,é,í,ó,ú, škotų – à,è,ì,ò,ù.
Yra daug panašių žodžių, bet jie tariami šiek tiek kitaip, skiriasi gramatika, o kai kurių panašiai skambančių žodžių reikšmės yra priešingos. Faktas, kad Airijos šiaurinių tarmių atstovai lengviau supranta škotus, nei pietinių, bet iš esmės jie suvokia, kad tai yra kita, nors ir gimininga kalba.
