Donatas Malinauskas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Donatas Malinauskas (1869 m. kovo 7 d. Kraslavoje (Latvija) – 1942 m. lapkričio 30 d. tremtyje, Bijske (Altajaus kr.) – visuomenės veikėjas, Valstybės Tarybos narys, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, draudžiamos lietuviškos spaudos platintojas.
[taisyti] Biografija
Tėvai – dvarininkai, bajorai, tėvas – caro kariuomenės pulkininkas.
Mokėsi Vilniuje, Minske, vėliau Galicijoje ir Čekijoje. Baigęs agronomijos mokslus grįžo į savo dvarus buvusioje Trakų apskrityje.
Gyvendamas Onuškyje susipažino su klebonu Stanislovu Šlamu, jau nuo seminarijos laikų platinusiu lietuvišką spaudą. Donatas Malinauskas tampa jo patikimu padėjėju. Duodavo S. Šlamui pinigų lietuviškoms knygoms pirkti.
Žandarų užverbuotas agentas Pranas Petruševičius savo 1900 m. spalio 19 d. pranešime Vilniaus gubernijos žandarų valdybai rašė, kad Donatas Malinauskas palaikė ryšius su Jiezno klebonu Mykolu Masiuliu, Butrimonių klebonu Kazimieru Daukša, Valkininkų klebonu Povilu Kuolu, Dusmenų – Kazimieru Valentinu, Žaslių – Kazimieru Kybeliu, Žaslių vikaru Benediktu Krištaponiu. Šie asmenys dalyvaudavo susitikimuose, kuriuos agentas pavadino literatiškais pasikalbėjimais. Susitikimai vykdavo pas Donatą Malinauską arba pas vieną iš kunigų. Šio ratelio nariai lietuviškos spaudos gaudavo iš Stakliškių parapijos knygnešio (pavardė nežinoma) ir iš Suvalkijos knygnešių.
Gyvendamas Vilniuje, susipažino su Andriumi Domaševičiumi, Povilu Matulioniu. Iš anksčiau buvo pažįstamas su kunigu Juozu Ambraziejumi ir Mečislovu Davainiu-Silvestraičiu.
Priklausė „Dvylika Vilniaus apaštalų“ draugijai. Tvarkė slaptą šios organizacijos banką, skyrė lėšų lietuviškoms brošiūroms, proklamacijoms, laikraščiams spausdinti ir knygoms platinti.
Rūpinosi lietuviškų knygų ir laikraščių gabenimu į Vilnių. Atkakliai gynė lietuviškus reikalus. Tuo metu pagrindinė Donato Malinausko veiklos kryptis – iškovoti lietuviams bažnyčią Vilniuje. Padėjo organizuoti Didįjį Vilniaus Seimą 1905 m., jame dalyvavo. Kartu su dr. Jonu Basanavičiumi 1906 m. parengė memorandumą popiežiui Šv. Pijui X dėl lenkų kalbos lietuvių bažnyčiose.
Lietuvių mokslo draugijos narys. Nepriklausomybės metais dirbo užsienio reikalų ministerijoje.
1941 m. birželio 14 d. iš Alvito dvaro (Vilkaviškio r.) ištremtas į Sibirą. Mirė tremtyje. 1993 m. birželio 14 d. palaikai perlaidoti Onuškio Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios šventoriuje.
