Petras Klimas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Petras Klimas (1891 m. vasario 23 d. Kušliškiuose (Marijampolės raj.) – 1969 m. sausio 16 d. Kaune) – Lietuvos nepriklausomybės akto signataras, užsienio reikalų ministras, diplomatas, istorikas.
[taisyti] Biografija
Gimė stambaus ūkininko šeimoje. Mokėsi Marijampolės gimnazijoje, dalyvavo tautiniame išsivadavimo judėjime. 1910 – 1914 m. studijavo Maskvos universiteto Teisės fakultete. Aktyviai bendradarbiavo liberaliame „Aušrinės“ laikraštyje, pasirašinėdamas straipsnius Vabalėlio slapyvardžiu.
Pirmojo pasaulinio karo metais tapo Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti centro komiteto nariu, Lietuvių konferencijos Vilniuje (1917 m.) organizacinio komiteto sekretoriumi. 1916 m. vokiečių suimtas, tris mėnesius kalintas, ištrūkęs vėl pasinėrė į politinę veiklą.
1917 m. rugsėjo 18 – 22 d. vykusioje Lietuvių konferencijoje išrinktas į Lietuvos Tarybą, tapo jos sekretoriumi, vėliau generaliniu sekretoriumi. „Lietuvos aido“ pirmasis redaktorius. Redagavo 1917 m. gruodžio 11 d. ir 1918 m. vasario 16 d. pareiškimus, parodė diplomatinius sugebėjimus, taikydamas 1918 m. vasario 16 d. išvakarėse suskilusią Lietuvos Tarybą. 1918 m. gruodžio mėn. su Augustino Voldemaro vadovaujama Lietuvos delegacija dalyvavo Paryžiaus taikos konferencijoje vykusiose derybose.
Nuo 1919 m. gyveno Kaune, pradėjo dirbti Užsienio reikalų ministerijoje, Užsienio reikalų ministerijos viceministras, ministras. 1920 m. taikos derybose su Sovietų Rusija atliko sekretoriaus pareigas, o 1921 m., tarpininkaujant Tautų Sąjungai, kartu su kitais lietuvių delegacijos nariais derėjosi su Lenkija. 1922 m. vasario mėn. buvo Lietuvos vyriausybės delegacijos, dalyvavusios Genujos konferencijoje narys, rengė dokumentus dėl rytinės Lietuvos sienos.
1920 – 1923 m. Aukštuosiuose kursuose ir Lietuvos universitete dėstė Lietuvos istoriją.
1921 m. liepos 7 d. Petras Klimas sukūrė šeimą, vesdamas Bronę Mėginaitę. Vedybos su Juozo Tumo-Vaižganto sesers Severijos dukra suartino P. Klimą su rašytoju, tarp jų užsimezgė bičiulystė, atsispindėjusi jo gausioje korespondencijoje.
Vakarų šalims pripažinus Lietuvos valstybę, P. Klimas 1923 m. rugsėjo 15 d. tapo nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Italijoje, 1925 m. gegužės 20 d. paskirtas nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Prancūzijoje. Čia jis dirbo su lietuvių kilmės poetu Oskaru Milašiumi. 1925 m. liepos 17 d. įgaliotasis ministras įteikė kredencialus, t.y. akreditavimo arba įgaliojamuosius raštus, kaip pirmasis Lietuvos pasiuntinys Prancūzijoje. P. Klimas taip pat buvo akredituotas ir Belgijoje, Liuksemburge, Ispanijoje bei Portugalijoje.
Paryžiuje Lietuvos diplomatą užklupo Antrasis pasaulinis karas, į kurį netrukus įsitraukė ir Prancūzija bei Anglija. 1939 m. spalio 5 ir 11 d. dalyvavo Lietuvos, Latvijos ir Estijos pasiuntinių posėdžiuose Paryžiuje dėl SSRS politikos siekių Baltijos valstybėse. P. Klimas jautė artėjančią valstybės katastrofą. 1939 m. lapkričio 2 d. Paryžiuje susitiko su Bronu Balučiu bei Stasiu Lozoraičiu ir sudarė slaptą memorandumą užsienio reikalų ministrui Juozui Urbšiui, kuriame svarstė Lietuvos vyriausybės pasitraukimo į užsienį galimybes. Diplomatą giliai sukrėtė pranešimai apie 1940 m. birželio 14 d. ultimatumą ir birželio 15 d. Raudonosios armijos įvedimą į Lietuvą.
Vokiečių kariuomenei artėjant prie Paryžiaus, kartu su Prancūzijos vyriausybe pasitraukė į Bordo, vėliau į Vichy miestelį. Su savimi pasiėmė tik mažą diplomatą, kuriame tilpo dokumentai ir Vaižganto laiškai, su kuriuo susirašinėjo iki pat kanauninko mirties. Visa jo didžiulė biblioteka Paryžiuje, baldai, rūbai, indai buvo išvogti, išgrobstyti.
Pabaltijo šalis įjungus į Sovietų Sąjungą, P. Klimas 1940 m. rugpjūčio 4 d. įteikė notą Prancūzijos užsienio reikalų ministrui, kurioje prašė nepripažinti Lietuvos okupacijos.
1941 m. pavasarį Klimų šeima apsigyveno Grase, Pietų Prancūzijoje. 1943 m. rugsėjo 18 d. gestapas suėmė P. Klimą. Kelis mėnesius buvo kalinamas Prancūzijos, Belgijos, Vokietijos ir Lenkijos kalėjimuose, vežiojamas vagonuose ir marinamas badu. 1944 m. kovo 19 d., išsekintas bado, atvežtas į Kauno kalėjimą ir paleistas.
Kaune apsigyveno savo svainės Barboros Mėginaitės-Lesauskienės namuose. Artėjant Raudonajai armijai, liko Lietuvoje. Aštuonis mėnesius dirbo prof. Tado Ivanausko ūkyje, kur 1945 m. rugsėjo 19 d. suimtas NKVD. Jam iškelta byla už memorandumo (jį buvo numatyta persiųsti į Vakarus) prancūzų kalba rengimą, kuriame keliama Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo mintis. Taip pat buvo kaltinamas už rašytą protestą Prancūzijos vyriausybei dėl SSRS 1940 m. akcijos Lietuvoje, už ryšių su Vichy vyriausybe palaikymą ir dalyvavimą Lietuvos pasiuntinių konferencijoje Romoje. P. Klimas nuteisiamas 10 metų Sibiro lagerių.
Kalėjo Čeliabinsko srityje, kur dirbo žemkasiu, dailide. Praradęs sveikatą, 1954 m. sausio 1 d. grįžo į Lietuvą. Kaune vėl gyveno pas B. Lesauskienę. Kamuojamas ligų, sunkių praeities išgyvenimų, ilgėdamasis šeimos, kuri liko Paryžiuje, dvasiškai nepalūžo, vėl pradėjo rašyti.
Petras Klimas nuėjo ilgą ir kūrybingą gyvenimo kelią. Sunkus jo likimas buvo panašus į visos lietuvių tautos likimą. Kaip valstybininkas, jis visas jėgas skyrė valstybės atkūrimui, Lietuvos tarptautinių pozicijų stiprinimui. Nepriklausomybės akto signataras tautai, valstybei, jos idealams liko ištikimas iki paskutinės savo gyvenimo dienos.
Palaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse.
[taisyti] Kūryba
Svarbiausios knygos: „Lietuva, jos gyventojai ir sienos” (1917 m.), „Lietuvos valstybės kūrimasis iki Vyriausybei susidarius” (1918 m.), „Lietuvos senobės bruožai” (1919 m.), „Le gouvernement de Kowno“ (prancūzų k., 1919 m.), „Muravjovo laikmetis Lietuvos žemės ir žemininkų istorijoj“ (1920 m.), „Istorinė Lietuvos valstybės apžvalga” (1922 m.), „Lietuva, jos gyventojai ir sienos” (1923 m.), „Iš mano atsiminimų“ (1990 m.), „Lietuvos diplomatinėje tarnyboje 1919-1940“ (1991 m.) ir kt.
Bendradarbiavo leidiniuose: „Aušrinė“, „Praeitis“, „Naujoji Romuva“. Pasinaudodamas Jono Jablonskio medžiaga, parašė mokykloms vadovėlių, skaitinių: „Lietuvių kalbos sintaksė“ (1919 m.), „Skaitymai lietuvių kalbos pamokose“ (1919 m.). Rinko medžiagą apie lietuvių tautos etnografinį plotą, bandė nustatyti jo ribas.
