Feodas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Feòdas (lot. feodum, feudum, sen. germ. fihu, fehu (dvaras, turtas, galvijai, pinigai) + ōd (nuosavybė, valda)).
Vakarų Europoje feodalizmo laikais – paveldima žemės valda, kurią gaudavo vasalas iš senjoro už tarnybą (dažniausiai karinę). Vasalui mirus, feodas turi būti grąžinamas sejorui. Ilgainiui vasalas pradeda laisvai disponuoti savo turtu, gali jį keisti, parduoti arba palikti savo paveldėtojams. Senjoras pasitenkina valdos paveldėjimo mokesčiu, nes kiekvieną kartą, kai turtas pereina į kitas rankas, jis lieka naujo turto naudotojo šeimininku, su kuriuo sudaroma vasalinė sutartis. Taigi feodas pakeičia asmeninį globos ryšį ir tampa vasalinių įsipareigojimų pagrindu.
