Herulai
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Herulai buvo germanų klajoklių gentis, III-V a. pavergta ostrogotų, hunų ir Bizantijos. Pavadinimas buvo susijęs su grafu ir tikriausiai buvo pagerbiantis karinis titulas.
[taisyti] Istorija
 |
Šis straipsnis turi būti peržiūrėtas (ištaisytos gramatinės klaidos, patikrinta rašyba, stilius ir pan.). Ištaisę pastebėtas klaidas, ištrinkite šį pranešimą. |
VI a. chronikininkas Jordanas pranešė tradicinę nuomonę, kad herulus labai senai iš jų tėvynės išvijo danai, gyvenę Danijos salose ir pietų Švedijoje. Pagal Prokopijų, jie palaikė glaudžius santykius su gentainiais Tulėje (Skandinavija). Jis pasakoja, kad herulai užmušė savo karalių, kai apsistojo Balkanuose ir nusiuntė pasiuntinius į Tulę prašyti naujo karaliaus. Jų prašymas buvo patenkintas ir atvyko naujas karalius su 200 vyrų.
Herulai pirmąkart minimi Galijeno (260-268 m.) valdymo metu, kai jie lydėjo gotus, siaubusius Juodosios ir Egėjo jūros pakrantes. Mišri gauja sugebėjo nusiaubti Bizantijų 267 m. bet jų rytinė dalis buvo sunaikinta Naissus mūšyje (Serbija) po dviejų metų, tas mūšis davė Markui Aurelijui Klaudijui pravardę Gothicus. Vakarinė dalis minima buvusi prie Reino žiočių 289 m.
IV a. pabaigoj herulai buvo pavergti ostgotų. Kai Ermanariko ostgotų karalystę sunaikino hunai apie 375 m., herulai tapo hunų imperijos pavaldiniais. Tik po hunų žlugimo 454 m. herulai sugebėjo sukurti savo karalystę pietų Slovakijoje.
Kai lombardai sunaikino herulų karalystę, jų sėkmė išnyko. Išlikę herulai prisijungė prie lombardų ir persikėlė į Italiją, kiti prašės prieglobsčio pas gepidus. Marcelinas praneša, kad bizantiečiai, leidę jiems persikelti ištuštino „žemes ir miestus“ Moravijoje prie Singiduno (Belgrado). Tai buvo padaryta Anastazijaus Cezario įsakymu tarp 512 m. birželio 29 d. ir rugpjūčio 31 d. Per vieną kartą ši maža federacinė karalystė išnyko iš istorinių įrašų.
Įrašuose pažymima, kad herulai tarnavo Bizantijos imperatorių armijoje daugybę metų, Pvz.: Belisarijaus žygiuose, kai buvo atgauta daug Senosios Romos teritorijų įskaitant Italiją, Siriją ir Šiaurės Afriką. Faras buvo įžymus to laikotarpio herulų vadas. Keletas tūkstančių herulų buvo asmeninė Belisarijaus sargyba jo karinių kampanijų metu. Jie išnyko iš istorinių įrašų VI a. vidury.
Pagal Prokopijų, daug herulų sugrįžo į Skandinaviją ir įsikūrė šalia gytų. Teritorijos kur jie apsistojo tapatinamos su Vermlandu ar Blechingijos ir Värendo provincijomis, dviem rajonais, kur moterys turėjo tokias pat paveldėjimo teises kaip broliai. Kai kurios turtingos švedų šeimos save kildina iš sugrįžusių herulų. Reikia pastebėti, kad tokia identifikacija nėra daug kam priimtina. Buvo spėta, kad sugrįžę herulai apgyvendino Islandiją.
Jokie „herulai“ nepaminėti anglosaksų, frankų, skandinavų kronikose, tad spėjama, kad jie vakaruose buvo vadinami kitaip. Encyclopædia Britannica 1911 m. pradėjo sieti „herulus“ su „earlais“ t.y. grafais, taigi herulai galėjo būti titulas.
Nuo III a. pabaigos herulai minimi kaip Galijos ir Ispanijos plėšikai, kur jie buvo su saksais ir alemanais. Šie herulai vadinami vakarų herulais. Spėjama, kad jie buvo įsikūrę Reino žemupy.
[taisyti] Kultūriniai bruožai
Pagal Prokopijų, Cezarėjos vyskupą, herulai praktikavo kariais pagrįstus ritualinius homoseksualius santykius. De Bello Gothico knygoj Prokopijus šokiruotas, kad „... jie mylėjosi nuolat ant dieviškų įstatymų rybų, metgi su vyrais ir užpakaliais.“ Prokopijus detaliau to nenagrinėja, bet jis pažymi, kad jauni herulų ginklanešiai eina į mūšį netgi be skydo apsisaugoti. Tik įrodžius savo vertę jiems leidžiama vieną turėti ir taip pažymimas jų tapimas pilnai suaugusiais.
Ritualinė kariaias pagrįsta pederastija, manoma, buvo įprasta tarp visų indoeuropiečių. Į vairios jos formos detaliai aprašytos tarp senovės graikų, skitų (kurie buvo indoiranėnais), keltų ir kitų.
