Keltai
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
- Šis straipsnis yra apie Europos kultūrą ir gentis. Apie vandens transportą žiūrėkite keltas
Keltai (lot. celti, gr. keltoi, galatoi) buvo Vidurio Europos ankstyvojo geležies amžiaus kultūra (maždaug 500–50/0 pr. m. e.), ir šios kultūros gentys paplitusios nuo šiaurės Ispanijos iki dabartinės Čekijos. Su keltais siejamos Halštato ir Lateno kultūros, kurių pastaroji laikoma „klasikine“ keltų kultūra.
Didžiausio išplitimo laikotarpiu keltų kultūra apėmė Airiją, pietryčių Angliją, šiaurės Ispaniją ir Prancūziją vakaruose, tęsėsi iki vakarinės Vengrijos rytuose, šiaurinės Italijos pietuose. Keltai taip pat buvo pasiekę ir Mažąją Aziją (Galatija dabartinėje Turkijoje). Pietuose keltų kultūra ribojosi su etruskais, vėliau – graikų-romėnų kultūra, šiauriau keltų gyveno germanai.
Šiais laikais keltais taip pat vadinamos keltų kalbomis kalbančios tautos Velse, Airijoje, Škotijoje, Kornvalyje, Meno saloje ir Prancūzijos regione Bretanėje. Su keltais siejami ir kiti Europos regionai – Ispanijos Galisijos regionas ir Anglija (ypač Devonas ir Kambras). Šiuolaikiniai DNR tyrimai rodo (pvz., Londono universiteto kolegijos), kad dabartiniai Anglijos gyventojai didžiaja dalimi yra kilę iš keltų britų genčių, nors Anglijoje ir neišliko keltų kalbos.Škotų gėlų kalba kilusi iš vėliau į dabartinės Škotijos teritoriją įsiveržusių ir ją kolonizavusių airių.
[taisyti] Istorija
Pirmą kartą keltai paminimi graikų VI a. pr. m. e. – keltoi, viename šaltinyje kaip gyvenantys Dunojaus auštupyje, kitame – kaip gyvenantys netoli Masilijos (dabartinio Marselio). Tai geležies amžiaus vėlyvosios Halštato kultūros laikotarpis. Ši kultūra išsivystė apie 750 m. pr. m. e. regione tarp rytų Prancūzijos, Šveicarijos, pietų Vokietijos, Austrijos iki Slovėnijos iš ankstesnių vėlyvojo žalvario amžiaus vietinių kultūrų. Ši kultūra žinoma savo turtingais „kunigaikščių kapais“ pietų Vokietijoje ir Burgundijoje (pvz., Hochdorf ir Vix). VI a. pr. m. e. antroje pusėje į Halštato kultūros įtaką papuolė jos vakaruose ir šiaurėje buvusios gentys, kurios perėmė dalį papročių ir faktiškai buvo įjungtos į Halštato kultūros erdvę.
Patys keltai neturėjo savo rašto, todėl apie juos žinome tik iš kitų tautų rašto paminklų. Užtat keltai turėjo turtingą materialinę kultūrą, kurios pavyzdžių yra išlikę ir šių laikų muziejuose. Mėgdžiodami graikus, romėnus ir etruskus, keltai sukūrė savo originalius dirbinius. Keltai buvo puikūs metalo apdirbimo žinovai, jų kalvių dirbiniai buvo vertinami net Romoje.
Apie X a. pr. m. e. keltų gėlų gentys nuo Reino migravo per Lamanšą į dabartinę Angliją, vėliau išstumti kitos keltų genčių grupės – britų – persikėlė į Airiją ir Škotijos kalnus. VI a. britai stumiami anglosaksų grįžo į žemyną Bretanės pusiasalin, kur susiformavo bretonų tauta (gyvenantys ten iki šiol).
Maždaug VI-III a. pr. m. e. plečia savo teritoriją į Italiją, Po lygumą. Iš čia IV a. pr. m. e. buvo užpuolę Romą. Romos apgultis, kuriai vadovavo keltų karo vadas Brennus (greičiausiai 387/386 m. pr. m. e.) ilgai išliko romėnų istorinėje atmintyje. Nuo V a. pr. m. e. keltų kultūra randama šiaurinėje Ispanijoje. Ar į šiaurinę Ispaniją keltai persikėlė ar vietinės gentys buvo paveiktos taikių kultūrinių kontaktų nėra iki galo aišku. Dėl to šiaurinėje Ispanijos gyvenančios gentys vadinamos keltiberais.
Keltai, o ypatingai jų migracijos darė didelį poveikį visai Europai. Kitos keltų gentys per pietryčių Europą ir Balkanus įsiveržė į Graikiją ir Mažąją Aziją. Dalis jų pasiliko centrinėje Anatolijoje ir po kelių šimtmečių Naujajame Testamente yra minimi kaip galatai. Tiesioginės įtakos keltai baltams neturėjo.
Nuo III a. pr. m. e. II pusės pradedant nuo rytų kuriami miestai (Oppida). Ši miestų kultūra II a. pr. m. e. pabaigoje I a. pr. m. e. pasiekė savo žydėjimą. Dėl savo visuomeninės ir ekonominės diferenciacijos, aukštai išvystytos amatininkystės ir meno, taip pat pinigų ūkio ir prekybos keltai faktiškai priartėjo prie didžiųjų civilizacijų lygio. Deja, keltams trūko bendro rašto, kuris yra didžiųjų civilizacijų skiriamasis bruožas.
Geografiškai keltai labiausiai paplito apie 200 m. pr. m. e. Rytuose keltų kultūra išnyko I a. pr. m. e. I-oje pusėje, greičiausiai dėl germanų genčių migracijos į pietus. Keltai, kurie gyveno Galijoje ir į pietus nuo Dunojaus Retijoje (dabartinis Rheinland-Pfalz, Saras ir Bavarija) buvo užkariauti Julijaus Cezario ir pamažu romanizuoti.
Keltų atsiradimo Britų salose istorija yra ginčytina. Didžiojo salų dalyje nežinomi keltų migracijos požymiai, nebent tik pietryčių Anglijoje, tačiau greičiausiai Britų salos kalbiškai buvo susijusios su kontinentiniais keltais. Britų salose gyventančios gentys prie keltų priskiriamos daugiausia dėl kalbinio bendrumo, nes tik pietryčių Anglijoje rasti archeologiniai radiniai iš I a. pr. m. e., kurie gali būti priskiriami „klasikinei“ kontinentinei keltų kultūrai.
Iki naujųjų laikų Britų salose keltiškai kalbančios tautos išliko tik Velse (valų kalba), Škotijoje (škotų gėlų kalba) ir Airijoje (airių kalba). XVIII a. keltų kalboms ten taip pat buvo suduotas rimtas smūgis. XIX a. pab. – XX a. pradž. galėtų būti laikoma keltų atgimimo laikotarpiu. Tuomet Airija ėmė siekti nepriklausomybės ir numirusiųjų prisikėlė kornų kalba, tačiau kitoms keltų tautoms ir kalboms šie metai buvo sunkūs. XX a. vid. staiga mirė ir vėl prisikėlė menksiečių kalba, o airiškai kalbančiųjų skaičius ne kaikurių šaltinių duomenimis galėjo smukti net keturis kartus. Tikruoju atgimimu galima laikyti XX a. pab. – XXI a. pradžią, kuomet atsirado pirmoji airiška televizija, keltų kalbų populiarumas kilo atsirado airiškos ir menksietiškos mokyklos, savaitgalinės mokyklėlės škotų gėlų ir kitomis kalbomis, teisiškai keltų kalbos įgavo didesnę galią. Žemyninėje Europoje keltams priskiriami bretonai šnekantys bretonų kalba. Kitos keltų kalbos yra išmirusios.
