Imperatorius Karolis V

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Karolis V-asis (g. Gente 1500 m. vasario 25 d. – m. Yuste, Ispanija, 1558 m. rugsėjo 25 d.) buvo Šv. Romos imperijos imperatorius (1519-1555), taip pat Ispanijos karalius, kur oficialiai vadinamas Karoliu I-uoju (Carlos I), ir Sicilijos, kur vadintas Karoliu IV-uoju, karalius (1516-1558).

Karolis buvo Filipo I Gražiojo ir Joanos Kastilietės sūnus bei Ferdinando II-ojo Aragoniečio ir Izabelės Kastilietės anūkas. Jis gimė Gente ir iki 1517 m. gyveno Nyderlanduose, kur mokėsi pas Adrianą iš Utrechto, būsimąjį popiežių Adrianą VI-ąjį. 1506 m. po savo tėvo mirties Karolis paveldėjo Nyderlandus ir Franš-Komte. 1515 m. jis buvo paskelbtas pilnamečiu ir pradėjo valdyti Flandriją.

Po savo senelio Ferdinando mirties 1516 m. Karolis tapo Kastilijos karaliumi kartu su savo motina ir taip pat paveldėjo Aragoną, Navarą, Grenadą, Neapolį, Siciliją, Sardiniją ir ispanų valdas Amerikoje. Jis buvo pimasis monarchas karūnuotas Aragono ir Kastilijos karūnomis, dėl to laikomas pirmuoju Ispanijos karaliumi. 1519 m., po kito savo senelio Maksimiliano mirties, jis paveldėjo Habsburgų teritorijas Austrijoje ir tapo Šventosios Romos imperijos imperatoriumi.

Karolis V-asis vedė Izabelę, Portugalijos karaliaus Jono III-iojo seserį, o Jonas II-asis šiek tiek anksčiau vedė Karolio seserį Kateriną.

Savo valdymo metu Karolis kariavo keletą karų su Prancūzija, kurių pirmasis buvo šiaurės Italijoje 1521 m. 1527 m. jo kariuomenė nusiaubė Romą ir dėl šio įvykio sukėlė didelį popiežiaus nepasitenkinimą, bet tai sutrukdė popiežiui anuliuoti Anglijos karaliaus Henriko VIII santuoką su Karolio teta Katerina Aragoniete.

Kaip Šventosios Romos imperijos imperatorius jis pakvietė Martiną Liuterį į Vormso suvažiavimą 1521 m. garantuodamas jam laisvę, jei jis atvyks. Tais pačiais metais jis pasmerkė Liuterį ir jo šalininkus, bet buvo pernelyg užimtas kitomis problemomis, kad rimtai pasipriešintų protestantizmo plitimui.

1525 m. karo, kurį palaikė Anglija metu Karolis paėmė į nelaisvę Prancūzijos karalių Pranciškų I-ąjį ir privertė jį pasirašyti Madrido sutartį, pagal kurią pripažintos Karolio pretenzijos į Šiaurės Italiją. Tačiau po to, kai buvo paleistas Pranciškus I-asis sutarties nesilaikė.

1529 m. Kambrė sutartimi su Prancūzija ir Barselonos taika, pasirašyta su popiežiumi, buvo pripažinta, kad Karolis yra Šventosios Romos imperijos imperatorius ir jam leidžiama išlaikyti žemes užgrobtas Italijoje.

[taisyti] Kovos su Osmanais

Ilgus metus Karolis kovojo su Osmanų imperija ir jos sultonu Suleimanu Didžiuoju. Osmanų pajėgų išpuoliai palei viduržemio jūros pakrantę grėsė Habsburgų valdoms ir taikai Vakarų Europoje. 1529 m. turkų skverbimasis iš pietryčių Europos pasiekė net Vieną.

1535 m. Karolis laimėjo svarbų mūšį Tunise, bet 1536 m. Prancūzijos karalius Pranciškus I-asis susivienijo su Suleimanu prieš Karolį. Nors 1538 m. Pranciškus I-asis buvo įtikintas pasirašyti taikos sutartį, 1542 m. ji vėl susivienijo su osmanais. Sekančiais metais Karolis susivienijęs su Henriku VIII privertė Pranciškų I-ąjį pasirašyti Krepi (Crepy) paliaubas. Dar vėliau Karolis pasirašė žeminančią sutartį su osmanais, norėdamas gauti atokvėpį po ilgų ir sekinančių karų.

[taisyti] Reformacija

1545 m. Tridento susirinkimo pradžia žymėjo prasidedančią kontrreformaciją ir Karoliui pavyksta patraukti keletą imperijos kunigaikščių į katalikybės pusę. 1546 m. jis puola Šmalkadų lygą ir nugali Saksonijos kunigaikštį Joną Fridrychą ir 1547 m. įkalina Heseno kunigaikštį Filipą. Tačiau 1547 m. Augsburgo suvažiavime jis skelbia kompromisą religiniais klausimais, kuris turėjo tenkinti ir katalikus ir protestantus. Pagal vadinamąją Augsburgo religinę taiką, paskelbtą 1555 metais, pripažinta kunigaikščių teisė laisvai pasirinkti katalikų ar Liuterio tikėjimą ir versti gyventojus jį išpažinti. Paskelbtas „Cuius regio, eius religio“ (kieno žemė, to religija) dėsnis.

1548 m. Karolis V-asis sukūrė Septyniolika Nyderlandų provincijų, kurios nepriklausė nei imperijai, nei Prancūzijai.

1556 m. Karolis atsisakė savo įvairių funkcijų. Savo imperiją jis atidavė sūnui Filipui II-ajam, o Šventąją Romos imperiją broliui Ferdinandui. Karolis pasitraukė į vienuolyną Yuste, manoma, kad tuo metu jis kentė nuo nervinio išsekimo. Karolis mirė 1558 m.