Judas Iskariotas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Judas Iskariotas – biblinis personažas, vienas iš Jėzaus mokinių. Vardas „Judas“ kilęs iš hebrajiško žodžio, reiškiančio „pagarbintas“. „Iskariotas“ reikšmė nėra visai aiški – tikėtina, kad tai nusako kilmę iš vietovės Karioto (Karioth). Šis vietovardis išlikusiuose šaltiniuose miestų saraše minimas tik kartą.
Kitas galimas žodžio Iskariotas kildinimas iš lotyniško sicarius – kovotojas durklu / samdomas žudikas. Sikarijai buvo bekompromisis kovinis zelotų judėjimo sparnas. Zelotai organizavo 66m sukilimą, kuris buvo žiauriai romėnų numalšintas.
Judo vardas bendrinėje kalboje yra virtęs išdaviko sinonimu. Apkabinimu/bučiniu Judas Iskariotas romėnams nurodė Jėzų ir už tai gavo piniginį atlygį, „30 sidabrinių“.
Naujojo Testamento evangelijos šį Judo veiksmą traktuoja kaip išdavystę. Tačiau 1970 m. Egipte rastas gnostikų rankraštis Judo Evangelija Judą Iskariotą įvardija kaip Jėzaus pagalbininką, įgyvendinant atpirkimo misiją. „Judo Evangelija“ teigia, kad Kristus pasikvietė Judą pasikalbėti atskirai nuo kitų mokinių ir jam pavedė atskleisti jo tapatybę romėnams.
„Judo Evangelija“ buvo parašyta iki 180 m., nes tais metais Liono vyskupas Šv. Iranėjus mini Judo evangeliją kaip vieną iš erezijų. Į 367 m. Aleksandrijos vyskupo Atanazijaus pateiktą Naujojo Testamento knygų sąrašą (kanoną) „Judo Evangelija“ nebuvo įtraukta.
Egzistuoja nuomonė, kad jei Jėzaus ir kitų apaštalų istoriškumas neaiškus, tai Judas – garantuotai išgalvotas personažas.[1]
[taisyti] Išnašos
- ↑ Kosidovskis Z., Evangelijų sakmės.V.,1986
