Neandartalietis
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
| Homo neanderthalensis | ||||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
 Neandartalietis (Homo neanderthalensis) |
||||||||||||||
| Mokslinė klasifikacija | ||||||||||||||
|
Neandartalietis (lot. Homo neanderthalensis, angl. Neanderthal, vok. Neandertaler) – žmonių genties atstovas, gyvenęs viduriniajame paleolite Europoje ir Vakarų Azijoje maždaug prieš 200 000–28 000 m.
Mokėjo apdirbti titnagą, sugebėjo suderinti medį ir akmenį, gaminantis įrankius. Tikėtina, kad neandartalietis jau buvo įvaldęs ugnį. Laidojo mirusius, todėl galima teigti, kad jau egzistavo ritualų užuomazgos bei mirties ir pomirtinio gyvenimo suvokimas. Tai, anot daugelio priešistorės tyrinėtojų liudija apie tikrojo žmogiškumo gimimą.
Yra keletas neandartaliečių išnykimo teorijų. Viena jų teigia, kad ši žmogaus rūšis pasiekė natūralią „evoliucijos aklavietę“, nesugebėjusi prisitaikyti prasidėjus paskutiniajam ledynmečiui. Pagal kitą teoriją neandartaliečiai, neturėdami gausios populiacijos, buvo išstumti žmonių (homo sapiens sapiens).
Pavadinimas „neandertalietis“ kilęs nuo Neandertal, nedidelio slėnio Vokietijoje, dviejų kaimų Erkrath ir Mettmann teritorijoje, netoli Diuseldorfo ir Vupertalio. Neandertaliečio kaulai ten rasti 1866 m. Dar anksčiau neandertaliečių kaulų rasta Belgijoje 1829 m.
