Tarptautinė teisė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Vestfalijos taika – laikoma vienu iš Naujųjų laikų tarptautinės teisės foramvimosi šaltinių.

Tarptautinė teisė – visuotinai pripažintų principų, humanistinių idėjų, sutartinių bei paprotinių teisės normų, reguliuojančių teisinius santykius tarp tarptautinės teisės subjektų, visuma.

Tradiciškai ji reguliavo santykius tarp valstybių. Šiuolaikinė tarptautinė teisė apima ir normas, reguliuojančias tarptautinių organizacijų (įkurtų valstybių), bei, iš dalies, tarptautinių korporacijų teisinį statusą, vidaus struktūrą, veiklos principus ir taisykles.

Nevyriausybinės organizacijos (įkurtos privačių asmenų) neturi tarptautinės teisės subjektų požymių, todėl joms paprastai netaikomos tarptautinės teisės normos (išimtis – TRK ir kiti ypatingi tarpt. teisės subjektai).

[taisyti] Apimtis ir ypatumai

Viena iš svarbių tarptautinės teisės funkcijų yra siekti išlaikyti tarptautinį saugumą ir taiką, reguliuoti ginkluotės kontrolę, jėgos panaudojimą tarptautiniuose santykiuose

Tarptautinės teisės ypatumus išskirti galima ją lyginant su nacionaline teise – kita teisės sistema (teisiniu elgesio reguliatoriumi), galiojančia tam tikros valstybės teritorijoje.

Tarptautinei teisei teiginys, kad teisė reguliuoja visuomeninius santykius, tinka tik iš dalies. Tarptautinė teisė reguliuoja santykius tarp specifinių subjektų: valstybių, tarptautinių organizacijų, laisvųjų miestų ir tik iš dalies – tarp piliečių.
Tarptautinės teisės sfera yra platesnė nei vidaus teisės veikimo sfera, kadangi peržengia atskirų valstybių sienas (nors tai nereiškia, kad veikimo sferos yra visiškai atskirtos).
Tarptautinės teisės šaltiniai yra specifiniai palyginti su nacionalinės teisės; jie neturi griežtai nustatytos hierarchijos.
Tarptautinėje teisėje nėra vienos institucijos, kuriai vienai suteikta išimtinė teisė priimti tarptautinės teisės aktus.
Tarptautinė teisė neturi institucijos, užtikrinančios teisės normų laikymąsi ir galinčios taikyti teisinę prievartą. Sankcijas įgyvendina patys tarptautinės teisės subjektai (laisva valia arba tarptautinės bendruomenės raginimu, skatinimu, spaudimu).
Tarptautinėje teisėje nėra vieningos teisminės valdžios.
Tarptautinės teisės privalomas pobūdis kildinamas iš valstybių būtinybės taikiai sugyventi (koegzistuoti), spręsti iškilusias problemas ir klausimus, nesiimant prievartos priemonių.

[taisyti] Tarptautinės ir nacionalinės teisės santykis

Yra du požiūriai į tarptautinės ir nacionalinės teisės santykį:

monizmas;
dualizmas.

Pirmasis asmuo Džeramas Bentamas (anglų filosofas) XVIII a. pabaigoje pirmą kartą pavartojo terminą „tarptautinė teisė“. Iki to naudotas lotyniškas terminas „Ius gentium (tautų teisė)“. Po to – „teisė tarp tautų“ (ius inter gentium).

Lygiai taip, kaip svarbiausios individų elgesį reguliuojančios normos išreikštos vidaus arba nacionalinėje teisėje, taip ir valstybių elgesį reguliuojančios normos išreikštos tarptautinėje teisėje. Tačiau jų prigimtis nėra tapati.

Tarptautinė teisė veikia visiškai kitame socialiniame kontekste, neturinčiame visaapimančios visuomeninės sutarties ir centrinės valdžios, nustatančios taisykles ir taikančios sankcijas. Valstybės skiriasi nuo individų tuo, kad jos pačios priima įstatymus ir vasltybinių institucijų pagalba asmenims taiko poveikio priemones už normų pažeidimus.

Tarptautinė teisė yra ne virš, o tarp valstybių. Sankcijų taikymas už tarptautinės teisės pažeidimus priklauso nuo valstybių, tarptautinės bendruomenės, dažnai- nuo politinės valios, ekonominių ir kitų interesų.

Tarptautinė teisė nuolat pagrįsta kompromisu. Ji yra universali, nes jos normos taikytinos visiems tarptautinės teisės subjektams, visoms valstybėms, nepriklausomai nuo jų dydžio, galios, statuso, ideologijos. Tarptautinė teisė kartais susijusi su Galių pusiausvyros sistema: normas primeta, jų laikytis verčia, taip pat sankcijas taiko ta valstybė, kuri turi didesnę galią.