Vietnamo karas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Vietnamo karas – konfliktas, šiaurinei Demokratinei Vietnamo Respublikai užpuolus Pietinę Vietnamo respubliką. Šiaurės Vietnamo sąjungininkai buvo nacionalinis Pietų Vietnamo išsivadavimo frontas (Vietkongas), TSRS ir Kinija. Pietų Vietnamo sąjungininkai buvo JAV ir Pietų Korėja. Jungtinių Valstijų kariuomenė konflikte dalyvavo nuo 1965 m. iki oficialaus pasitraukimo 1973 m. Karas nusinešė daugybę žmonių aukų.
[taisyti] Priešistorė
Vietnamą ilgą laiką valdė Kinija, išskyrus laikotarpį nuo 110 m. pr. Kr. iki 906 m. Atgavęs nepriklausomybę nuo Kinijos Vietnamas 1800 metais tapo Prancūzijos kolonija. Vietnamiečiai, norėję šalies nepriklausomybės, buvo vadinami nacionalistais. Tačiau 1917 metais įvykus revoliucijai Rusijoje dalis kovotojų už Vietnamo nepriklausomybę tapo komunistais. II Pasaulinio karo metu Vietnamą okupavo Japonija. Pasipriešinimą okupantams ėmė organizuoti Ho Ši Mino vadovaujami komunistai.
[taisyti] Nuo kolonializmo iki JAV intervencijos
II Pasaulinio karo metu Vietnamą okupavo Japonija. Pasipriešinimą okupantams ėmė organizuoti komunistai, vadovaujami Ho Ši Mino. Komunistai aktyviausiai kovojo prieš okupantus ir todėl tapo įtakingiausia politine jėga. Prancūzai nenorėjo prarasti kolonijos. Jos kariuomenė užėmė Vietnamą. Bet komunistai nepasidavė, jie pradėjo partizaninį karą. Prancūzus rėmė JAV. Vietnamiečius ginklais, maistu ir kitais reikmenimis – SSRS ir Kinija. Karas greitai persimetė ir į kitas Prancūzijos kolonijas – Laosą ir Kambodžą. Prancūzai patyrė daug nuostolių. Mūšiuose žuvo tūkstančiai karių, todėl šalyje kilo antikarinis judėjimas. Vyriausybei beliko pradėti taikos derybas. Šveicarijoje buvo pasirašyti Ženevos susitarimai dėl Indokinijos. Vietnamas, Laosas ir Kambodža tapo nepriklausomomis valstybėmis, iš jų išvesta okupacinė kariuomenė. Susitarimai numatė, kad Vietname, Laose ir Kambodžoje įvyks laisvi rinkimai, po kurių bus sukurtos tų šalių vyriausybės. Vietnamas iki rinkimų buvo padalytas į dvi dalis. Šiaurėje valdžią paėmė komunistai, o pietuose JAV remiamos nekomunistinės jėgos. Rinkimai neįvyko. Komunistai siekė įsigalėti visame Vietname jėga. Kovai prieš Pietų Vietnamo valdžią buvo sukurtas Pietų Vietnamo nacionalinio išsivadavimo frontas, dar vadinamas Vietkongu. Į pietus iš šiaurės keliavo partizanai, kurie kartu su bendraminčiais vietiniais gyventojais kovojo prieš Pietų Vietnamo vyriausybę ir ją palaikiusius žmones. Pietų Vietnamo valdžia, net ir gaudama didelę JAV paramą, nesugebėjo atremti komunistų atakų. Jungtinių Valstijų vadovybė, matydama, kad dar vienoje šalyje gali įsigalėti komunistai, 1965 m. į Vietnamą pasiuntė savo karinius dalinius. Bet pusės milijono naujausiais ginklais ginkluota JAV armija ir Pietų Vietnamo kariuomenė buvo bejėgės prieš komunistų partizanus. Nepadėjo kasdieniniai bombardavimai, napalmas, chemikalai, naudoti džiunglėms naikinti. Komunistai atsilaikė. Juos rėmė Kinija ir SSRS. Sovietų laivai į Vietnamą gabeno ginkluotę, maistą, kurą, kitus reikmenis. Sovietų Sąjunga aprūpino Vietnamą naujausia priešlėktuvinės gynybos technika. JAV kariuomenė puldavo partizanus, sunaikindavo jų stovyklas, bombardavo Šiaurės Vietnamą, bet nedrįso pulti rusų laivų. Nuo 1970 m. karas persimetė į Kambodžą ir Laosą. Komunistai, remiami ir aprūpinami Sovietų Sąjungos, galėjo kariauti kelis dešimtmečius. Bet tai buvo nepriimtina amerikiečiams. Karas reikalavo daug lėšų ir žmonių aukų. Jungtinėse Valstijose ir kitose šalyse kilo antikarinis judėjimas. Jaunimas vengė karinės tarnybos. JAV vyriausybei reikėjo ieškoti išeities. 1969 m. prasidėjo taikos derybos. 1973 m. sausio mėn. JAV pasirašė susitarimą dėl karo nutraukimo. Amerikiečiai sutiko išvesti kariuomenę iš Vietnamo. JAV bandymas sustabdyti komunizmo plitimą baigėsi skaudžia nesėkme. Žuvo 56 tūkst. amerikiečių, daugiau kaip milijonas vietnamiečių, o išlaidos siekė apie 352 mlrd. dolerių. Amerikiečiams pasitraukus karas nesibaigė. 1975 m. pradžioje Šiaurės Vietnamo armija ir partizanai pradėjo puolimą į pietus ir, nesutikusi rimtesnio pasipriešinimo, greitai pasiekė visišką pergalę. Komunistai suvienijo šalį. 1976 m. buvo paskelbta Vietnamo Socialistinė Respublika. 1975 m. komunistai jėga paėmė valdžią ir Laose bei Kambodžoje. Pastarojoje valdžią užgrobė Kinijos remiami vietiniai komunistai, vadinami raudonaisiais khmerais. Jų vadai Pol Potas, Jang Saris ir kiti pradėjo kurti įsivaizduojamą komunistinę santvarką. Jie naikino visus civilizacijos laimėjimus ir savo tautiečius. Raudonieji khmerai žudė inteligentus, uždraudė net asmeninę nuosavybę, pinigus, visus gyventojus privertė išsikelti iš miestų. Per trejus jų viešpatavimo metus Kambodžoje buvo nužudyta, mirė nuo ligų ir bado per du milijonus – daugiau nei ketvirtadalis – gyventojų. 1978 m. Pol Potą nuvertė Vietnamo kariuomenė. Dabar Kambodžoje svetimų karinių pajėgų nėra, bet šalyje padėtis labai nestabili: atkampiuose rajonuose veikia raudonųjų khmerų partizanai, įvyko keli nekonstituciniai valdžios pasikeitimai.
[taisyti] Karo aukos
Nors beveik 60 tūkst. amerikiečių padėjo galvas Vietname, karo negandas visų pirma patyrė Indokonijos tautos. JAV numetė keturis kartus daugiau bombų ant Vietnamo, Kombodžos ir Laoso, negu buvo numesta bombų bombų per visą Antrąjį pasaulinį karą. Skaičius nėra tikslus, bet žuvo keli milijonai žmonių. Daug jų sužalojo minos ir apnuodijo pavojingos gamtai medžiagos, kurias purškė amerikiečių lėktuvai džiunglėse, kad nukristų lapai. Tokiu būdu jie siekė greičiau išnaikinti partizanus. Pasirodė, kad nuodai sukelia vėžį, o dalis žemės ūkio rajonų buvo taip suniokoti, kad dar praeis daug laiko, kol juos ir vėl bus galima naudoti.
JAV pirmąjį savo pralaimėjimą naujaisiais laikais išgyveno kaip tikrą šoką. Karas suskaldė amerikiečių naciją politiškai, o karo išlaidos, kurios buvo didžiulio biudžeto deficito priežastis 9-ame dešimtmetyje, smukdė amerikiečių ekonomiką.