Švinas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
| Švinas (Pb) | |
|---|---|
 |
|
| Periodinė grupė |
6 |
| Atomo numeris | 82 |
| Išvaizda |
Melsvai baltas |
| Atomo savybės | |
| Atominė masė (Molinė masė) |
207,2 а.m.v. (g/mol) |
| Atomo spindulys |
180 pm |
| Jonizacijos energija (pirmas elektronas) |
715,6 kJ/mol (eV) |
| Elektronų konfigūracija |
[Xe] 4f14 5d10 6s2 6p2 |
| Cheminės savybės | |
| Kovalentinis spindulys |
147 pm |
| Jono spindulys |
?? pm |
| Elektroneigiamumas |
2,33 (pagal Paulingą) |
| Elektrodo potencialas |
??? V |
| Oksidacijos laipsniai |
4, 2 (amfoterinis oksidas) |
| Termodinaminės savybės | |
| Tankis |
11,34 g/cm³ |
| Šiluminė talpa |
26,650 J/(K·mol) |
| Šiluminis laidumas |
35,3 W/(m·K) |
| Lydymosi temperatūra |
600,61 K |
| Lydymosi šiluma |
4,77 kJ/mol |
| Virimo temperatūra |
2022 K |
| Garavimo šiluma |
179,5 kJ/mol |
| Molinis tūris |
18,3 cm³/mol |
| Kristalinė gardelė | |
| Kristalinė gardelė |
Kubinė, ribiškai centruota |
| Gardelės periodas |
4,950 Å |
Švinas – periodinės lentelės VI grupės cheminis elementas, priskiriamas sunkiesiems metalams. Žymimas Pb, atominis numeris – 82.
Gamtoje randamas šiuose mineraluose:
- galenitas PbS
- anglezitas PbSO4
- ceruzitas PbCO3
- piromorfitas Pb5(PO4)3Cl
- mimetezitas Pb5(AsO4)3Cl
Turinys |
[taisyti] Švino cheminės savybės ir pritaikymo sritys
Lydosi 327 °C, garuoja 400–500 °C temperatūroje. Su švinu ir jo druskomis susiduriama švino gamybos įmonėse, metalų apdirbimo ir metalų padengimo švinu ir litavimo cechuose, spaustuvėse, dažų, gumos, chemijos gamyklose, akumuliatorinėse, taip pat buityje naudojant glazūruotus indus.
Iš švino gaminami skydai apsaugantys nuo rentgeno spindulių. Senovės Romoje iš švino buvo daromi vandentiekio vamzdžiai.
[taisyti] Pigmentai
Švino pigmentai naudojami dailėje raudonai (švino surikas, Pb3O4), baltai (Švino baltalas, 2PbCO3·Pb(OH)2) ir geltonai (Neapolio geltonis) spalvoms išgauti, tačiau yra nuodingi, reaguoja su daugeliu kitų (ne švino) pigmentų, keisdami spalvas, todėl negali būti naudojami su daugeliu kitų organinių ir neorganinių dažų. Pastaruoju metu naudojami retai, keičiami kitais, ne tokiais nuodingais pigmentais, pvz., švino baltalas keičiamas cinko baltalo mišiniu su titano baltalu.
[taisyti] Švino taršos šaltiniai
Renovuojant senus plieno statinius, juose gali susidaryti didelis kiekis švino dulkių. Kitas švino taršos šaltinis yra automobilių transportas. Benzinui švinas naudojamas kaip antidetonuojanti priemonė (tetraetilo švinas). 75 proc. esančio benzine švino kartu su automobilio išmetamomis dujomis patenka į aplinką.
Aplinka teršiama ir per šiukšlių deginimo įrenginius, kur deginamos švino turinčios atliekos (kapsulės, tūbelės, kai kurios sintetinės medžiagos, prieškoroziniai dažai ir kt.). Metalurgijos pramonės, šviną perdirbančios įmonės ir kuro įrenginiai irgi prisideda prie aplinkos teršimo švinu bei švino junginiais. Dulkių pavidalo arba tirpios formos švinas ir jo junginiai yra ypač stiprus aplinkos nuodas.
Švinas kaip ir kiti sunkieji metalai susikaupia dumble, nuosėdose ir tokiu būdu kenkia aplinkai. Senuose statiniuose, kuriuose geriamasis vanduo dar tiekiamas švininiais vamzdžiais, švino kiekis gali viršyti leistiną normą.
[taisyti] Švino poveikis žmogaus organizmui
Į organizmą daugiausia patenka pro kvėpavimo takus, įkvėpus išlydyto švino, jo turinčių dažų, šlifavimo aerozolio, rečiau – pro burną, kai valgoma neplautomis rankomis, taip pat ir vartojant maisto produktus, kurie buvo laikomi glazūruotuose induose. Iš organizmo išsiskiria pro žarnyną, inkstus, pieno liaukas, su prakaitu [1]. Patekęs į organizmą švinas sudaro pastovias sankaupas kauluose (apie 70% jo kiekio). Tačiau švino galima rasti ir kepenyse, inkstuose, kraujyje, seilėse, tulžies sekrete, motinos piene, cerebrospinaliniame skystyje ir kitose biologinėse terpėse.
Švinas blokuoja sulfhidrilines (SH) grupes ir pažeidžia baltymų, angliavandenių ir fosforo apykaitą organizme. Būdingas sunkus porfirininės apykaitos sutrikimas, todėl pažeidžiama hemoglobino sintezė ir išsivysto ferodeficitinė anemija. Gamybinėmis sąlygomis pasitaiko tik lėtiniai apsinuodijimai švinu. Pažeidžiamos nervų, kraujo ir virškinimo sistemos, kepenys bei širdies ir kraujagyslių sistema. Atsiranda odos ir gleivinės pakitimų. Veido odos spalva pasidaro žemės pilkumo (“švino koloritas”) dėl švino vazokonstrikcinio poveikio smulkiosioms kraujagyslėms. Ant dantenų dažnai pastebima siaura, 1–2 mm pločio melsvai pilkšvos spalvos švino sulfido (PbS) juosta. Ji susidaro susijungus kraujyje cirkuliuojančiam švino sulfatui arba albuminatui su sieros vandeniliu, kurį gamina burnos ertmės mikroorganizmai [1].
[taisyti] Virškinimo sistemos pažeidimai
Pažeidžiama virškinimo organų sistema. Ligoniai skundžiasi vidurių užkietėjimu, pykinimu, vėmimu, kitais dispersiniais reiškiniais. Dažni pilvo skausmo priepuoliai, vadinami “švino kolikomis”, kurių etiopatogeninį pagrindą sudaro švino angiospazminė išemija žarnų lygiuosiuose raumenyse. Išsivysto lėtinis hepatitas, todėl padidėja kepenys ir sutrinka jų funkcija: vystosi hiperbilirubinemija, kraujo serume padaugėja gamaglobulinų, išryškėja patologinė cukraus kreivė, sumažėjęs protrombino kiekis, galima ūminė kepenų distrofija [1-3].
[taisyti] Nervų sistemos pažeidimai
Nervų sistemos veiklos sutrikimus galima charakterizuoti astenovegetaciniu, toksiniu, angiospazminiu, neurasteniniu, encefalopatiniu sindromais. Lėtinei intoksikacijai švinu būdinga abipusis stipininis bei peties srities, rečiau – kojų nervų uždegimas (neuritas). Sutrinka šių raumenų motorika, susilpnėja jų jėga, ištvermė, susilpnėja arba išnyksta refleksai, vystosi raumenų atrofija, paralyžius. Dėl švino spazmogeninio poveikio atsiranda galvos skausmai, greitas nuovargis, pablogėja atmintis, regėjimas ir protinis darbingumas. Sunkesniais apsinuodijimo atvejais vystosi encefalopatija [1]. Dėl kaulų čiulpų dirginimo ir sustiprėjusios jų regeneracijos padaugėja bazofiliškai grūdėtų eritrocitų (daugiau kaip 1%), periferiniame kraujyje padaugėja (5% ir daugiau) retikulocitų. Hemoglobino ir eritrocitų keikis sumažėja. Anemija išsivysto tada, kai kaulų čiulpuose susikaupia tam tikra švino koncentracija: iš pradžių kraujyje pasirodo nesubrendusių eritrocitų, vėliau sutrinka ir hemoglobino sintezė, nes slopinamas geležies prisijungimas prie porfirino žiedo [1]. Lėtinės intoksikacijos atvejais padaugėja švino šlapime. Diagnozė patvirtinama, kai šlapime randama daugiau kaip 0,04 mg/l švino [1].
[taisyti] Apsinuodijimų švinu profilaktika
Svarbu mechanizuoti ir automatizuoti technologinį procesą, hermetizuoti įrenginius, tinkamai įrengti vietinę ir bendrąją ištraukiamąją ventiliaciją. Perspektyvi priemonė yra švino pakeitimas kitomis netoksiškomis medžiagomis. Naudojamos individualios apsaugos priemonės – specialūs drabužiai, respiratoriai, pirštinės. Specialūs drabužiai dažnai keičiami, skalbiami. Po darbo maudomasi duše, prieš valgymą plaunamos rankos 1–2% valgomosios druskos arba acto rūgšties tirpalu. Dirbantieji su švinu turi gauti ne pieno, bet produktų, turinčių pektininių medžiagų bei vitamino C. Tai padeda pašalinti susikaupusį šviną iš organizmo [2].
Svarbūs periodiniai medicininiai tikrinimai, kurie atliekami 2 kartus per metus. Juose turi dalyvauti terapeutas, neuropatologas, okulistas. Dirbantiesiems tiriamas kraujas (ieškoma bazofiliškai grūdėtų eritrocitų), šlapimas (švino kiekis). Dirbti su švinu neleidžiama sergant anemija, kepenų, inkstų, širdies ir kraujagyslių, nervų sistemos ligomis, opalige, regimojo nervo ir tinklainės ligomis, glaukoma ir kai kuriomis kitomis ligomis.
[taisyti] Literatūra
- Ašmenskas J., Baublinas A., Obelinis V., Šimkūnienė B. Aplinkos medicina // Avicena, 1997.
- I.T. Brachnova Metalų ir jų junginių miltelių toksiškumas // Medicina, 1971.
- Токсикология редких металлов, ред. З.Израильсон // М., Медицинская литература, 1983.
