Abėcėlė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Abėcėlė arba alfabetas – ženklų visuma kalbos garsams išreikšti. Skirtingai nuo piktografinių bei logografinių sistemų, kuriose ženklai žymi žodžius (pvz., galvijas, gražus, prastai), abėcėlė yra fonogafinė sistema: ženklai reiškia garsus, iš kurių junginių susidaro žodžiai. Skirtingai nuo skiemeninio rašto abėcėlės ženklai paprastai reiškia tik vieną fonemą (dar žr. Rašto sistema).

Abėcėle taip pat neretai vadinama ir tvarka, kuria ženklai yra sutartinai išdėstomi, pavyzdžiui, sudarinėjant įvairius sąrašus ar žodynus. Lietuvių kalbos abėcėlė yra:

A, Ą, B, C, Č, D, E, Ę, Ė, F, G, H, I, Į, Y, J, K, L, M, N, O, P, R, S, Š, T, U, Ų, Ū, V, Z ir Ž

Lietuviški sąrašai bei žodynai yra sudaromi remiantis šia tvarka (t.y. prasideda žodžiais, prasidedančiais a raide, o baigiasi prasidedančiais ž; jei du žodžiai prasideda ta pačia raide, žiūrima į antrą raidę ir jos vietą abėcėlėje (pvz., žodis prasidedantis „ba“ bus pirmiau žodžio prasidedančio „be“), jei ir antros raidės vienodos – žiūrima į trečią, ir taip toliau. Jei įrašyta sąvoka prasideda skaičiumi ar simboliu, dažnai ji yra rašoma prieš raidėmis prasidedančias sąvokas, o sąvokos prasidedančios mažesniu skaičiumi rašomos prieš tas, kurios prasideda didesniu skaičiumi).

Abėcėlės pavadinimas kilęs iš lietuviškos abėcėlės pirmųjų raidžių „a“, „b“ ir „c“ junginio, kuris sudarytas analogiškai tarptautiniam žodžiui alfabetas, kuris yra pirmųjų dviejų graikų abėcėlės raidžių junginys (Alfa – α, Beta – β). Tiesa, kai kurie mokslininkai tvirtina, kad žodis alfabetas atsirado iš finikiečių pirmųjų raidžių – aleph ir bet.

Šiandien yra nemažai naudojamų abėcėlių. Reikėtų paminėti ir gestų kalbą, Brailio raštą, Morzės kodą. Iš senesnių – šumerų naudojamas dantiraštis.