Dantiraštis
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Dantiraštis – šumerų raštas, kuriam būdingi danties formos ženklai bei horizontalūs ir vertikalūs brūkšneliai. Šie ženklai buvo įspaudžiami grifeliu minkštame molio lentelių paviršiuje. Vėliau dantiraštį naudojo daugybė senovės Rytų civilizacijų (akadai, babiloniečiai, asirai ir kt.) maždaug nuo 3000 m. pr. m. e. iki 400 m. pr. m. e.
Iš pradžių dantiraščio ženklai reiškė atskirus žodžius, vėliau skiemenis. Ugaritų raštas dantiraščio ženklus naudojo priebalsiniam raštui. Vėliau dantiraštį išstūmė kitos rašto formos (pvz., graikų) ir jis buvo užmirštas.
XVII amžiaus Neapolio pirklys Pjetras de la Valesas pirmasis į Europą parvežė dantiraščio pavyzdžių. XIX a. pirmojoje pusėje dantiraštį iššifravo Vokietijos Getingeno miesto licėjaus antikinių kalbų mokytojas Georgas Frydrichas Grotefendas, norvegas Kristianas Lasenas bei prancūzas Henris Roulinsonas.
Nuodugnesnius Mesopotamijos civilizacijų tyrimus XVII a. pradėjęs Neapolio pirklys P. de la Valė pirmasis spėjo, kad brūkšneliai yra senovinis raštas.
 |
Šis straipsnis apie kalbotyrą yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydamas šį straipsnį. |
