Džou dinastija
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Džou (pinyin: Zhou) dinastija (周朝) – Kinijos dinastija, valdžiusi po Šang ir prieš Čin dinastiją, maždaug nuo XI amžiaus iki 221 m. pr. m. e.
Laikotarpis dalinamas į du periodus:
Rytų Džou savo ruožtu skirstomas į „Pavasarių ir rudenų“ (722 – 465 m. pr. m. e.) bei „Kariaujančių valstybių“ (465 – 221 m. pr. m. e.) laikotarpius.
Turinys |
[taisyti] Bendri bruožai
Džou dinastiją įkūrė Dzi šeima. Jos sostinė buvo Hao, netoli dabartinio Sianio. Džou daug ką perėmė iš Šang (In) kultūros ir išplėtė ją nemažoje teritorėje į šiaurę nuo Jangdzės upės. 722 m. pr. m. e. sostinė perkelta į Rytus, į Luojangą.
Džou dinastija valdė ilgiau nei bet kuri kita Kinijos istorijoje. Jos valdymo metu Kinijoje imama susiformuoja „Dangaus mandato“ idėja: valdovas („Dangaus sūnus“) valdo gavęs teisę iš Dangaus, tačiau Dangus gali atsiimti mandatą iš valdovo, kuris pasirodo esąs netinkamas. Šioje koncepcijoje Dangus (Tian) jau yra aukščiau už Šang dinastijos aukščiausiąjį protėvį Šangdi.
Vakaruose ne kartą mėginta Džou politinę sistemą pavadinti „feodaline“, tačiau ji išties buvo kitokia. Ko gero patogiausia jai vartoti kinišką terminą – fengdzian (pinyin: fengjian). Politinė sistema nebuvo vienoda visu laikotarpiu.
Džou laikotarpiu imta gaminti iš geležies. Intensyviai plėtojama žemdirbystė.
[taisyti] Vakarų Džou
Tiksli Vakarų Džou (西周, pinyin Xī Zhōu) pradžios data nežinoma: siūlyti 1122, 1027, kiti metai pr. m. e. Tikriausiai XI a. pr. m. e. buvusi vasalinė Šangų gentis Džou užkariavo Šang dinastiją. Nukariavimą pradėjo valdovas Venvang (Wenwang), baigė Uvang (Wuwang). Uvangas patikėjo nukariautų teritorijų administravimą nukirsdinto tirono sūnui, tačiau vėliau pastarojo sūnus sukilo, ir teritorijos buvo galutinai pajungtos Džou valdžiai. Uvang brolis Džougong (Zhougong) susiejo Šang aukščiausiąjį protėvį Šangdi su Džou aukščiausia šventybe – Dangumi. Tai – Dangaus mandato idėjos formavimosi pradžia. Ši idėja ilgai laikė valstybę vieningą, nes atskirų kunigaikštysčių valdovai pripažino sakralią Džou valdovo valdžią ir nedrįsdavo atsiskirti.
Vakarų Džou laikotarpiui būdinga ekspansija, ypač į Rytus. Nors tradicinėje istoriografijoje Džou vaizduojama kaip centralizuota valstybė, realiai ji buvo ne tokia: žemės buvo padalintos į atskiras valdas, kurias valdė Džou valdovų giminaičiai. Valstybėje itin svarbi buvo šeimos kultų hierarchija, kurios viršuje buvo Džou protėvių garbinimas. Ši hierarchija padėjo išlikti ir politinei subordinacijos sistemai.
Atskirų valdų valdymo sistema atkartojo centrinės valdžios valdymo sistemą (analogiški valdininkai, jų pareigos).
Vakarų Džou susiformavo vėlesnės Kinijos valstybės pagrindai. Jau buvo bendra kalba ir bendri ritualai.
Šalia Vakarų Džou egzistavo ir kitų kultūrinių centrų, nors tradicinėje istoriografijoje jie ignoruojami. Tai daugiausia buvo šamanistinės kultūros. Ypač svarbi buvo Ču (Chu) valstybė, kurioje suklestėjo lako bei šilko gamyba. Ten vėliau atsiranda daoizmas.
Vakarų Džou valdovai:
| Asmeninis vardas1 | Pomirtinis vardas2 | Valdymo metai3 | Lietuviškai |
|---|---|---|---|
| Ji Chang 姬昌 |
Wenwang 文王 |
?-1043 m. pr. m. e. | Dzi Čang; Venvang |
| Ji Fa 姬發 |
Wuwang 武王 |
1046–1043 m. pr. m. e.3 | Dzi Fa; Uvang |
| Ji Song 姬誦 |
Chengwang 成王 |
1042–1021 m. pr. m. e.3 | Dzi Song; Čengvang |
| Ji Zhao 姬釗 |
Kangwang 康王 |
1020–996 m. pr. m. e.3 | Dzi Džao; Kangvang |
| Ji Xia 姬瑕 |
Zhaowang 昭王 |
995–977 m. pr. m. e.3 | Dzi Sia; Džaovang |
| Ji Man 姬滿 |
Muwang 穆王 |
976–922 m. pr. m. e.3 | Dzi Man; Muvang |
| Ji Yihu 姬繄扈 |
Gongwang 共王 |
922–900 m. pr. m. e.3 | Dzi Ihu; Gongvang |
| Ji Jian 姬囏 |
Yiwang 懿王 |
899–892 m. pr. m. e.3 | Dzi Dzian; Ivang |
| Ji Pifang 姬辟方 |
Xiaowang 孝王 |
891–886 m. pr. m. e.3 | Dzi Pifang; Siaovang |
| Ji Xie 姬燮 |
Yiwang 夷王 |
885–878 3 | Dzi Sie; Ivang |
| Ji Hu 姬胡 |
Liwang 厲王 |
877–841 m. pr. m. e.3 | Dzi Hu; Livang |
| Gonghe (regentas) 共和 |
841–828 m. pr. m. e. | Gonghe | |
| Ji Jing 姬靜 |
Xuanwang 宣王 |
827-782 m. pr. m. e. | Dzi Dzing; Siuanvang |
| Ji Gongsheng 姬宮湦 |
Youwang 幽王 |
781–771 m. pr. m. e. | Dzi Gongšeng; Jouvang |
| 1 Čia ir pomirtiniams vardams naudojama Pinyin transkripcija. | |||
| 2 Neretai prieš pomirtinį vardą pridedamas dinastijos pavadinimas, pvz., Džou Venvang. Pažodžiui tai reiškia „Džou valdovas Ven“. | |||
| 3 Kadangi pirmoji autentiška pripažįstama Kinijos istorijos data yra 841 m. pr. m. e., visos ankstesnės datos yra tik spėjimai. | |||
[taisyti] Rytų Džou
Rytų Džou (tradiciniai rašmenys: 東周 supaprastinti rašmenys: 东周, pinyin: Dōng Zhōu) taip vadinamas todėl, kad sostinė 722 m. perkelta labiau į rytus, į dabartinį Luojangą. Jau nuo X a. pr. m. e. pastebimos vis didesnės valstybės decentralizavimo tendencijos. Pirmąja tikslia data Kinijos istorijoje yra laikomi 841 m. pr. m. e., kai atskirų valdų vadai kartu nuvertė visos Kinijos valdovą. Prasidėjo „bendro valdymo laikotarpis“ (šalį valdė kunigaikščiai regentai). Po jo atsiradusi praktiškai nauja valstybė buvo daug mažiau centralizuota nei Vakarų Džou. Džou valdovo valdžia tebuvo nominali. Valdančioji giminė turėjo pasikliauti stipresnėmis valstybėlėmis, kad galėtų apsiginti nuo puolimų iš išorės.
Šiuo laikotarpiu gyveno Konfucijus, Laodzi, Sundzi.
Rytų Džou valdovai:
| Asmeninis vardas1 | Pomirtinis vardas2 | Valdymo metai | Lietuviškai |
|---|---|---|---|
| Ji Yijiu 姬宜臼 |
Pingwang 平王 |
770–720 m. pr. m. e. | Dzi Idziu; Pingvang |
| Ji Lin 姬林 |
Huanwang 桓王 |
719-697 m. pr. m. e. | Dzi Lin; Huanvang |
| Ji Tuo 姬佗 |
Zhuangwang 莊王 |
696–682 m. pr. m. e. | Dzi Tuo; Džuangvang |
| Ji Huqi 姬胡齊 |
Xiwang 釐王 |
681–677 m. pr. m. e. | Dzi Huči; Sivang |
| Ji Lang 姬閬 |
Huiwang 惠王 |
676–652 m. pr. m. e. | Dzi Lang; Huivang |
| Ji Zheng 姬鄭 |
Xiangwang 襄王 |
651–619 m. pr. m. e. | Dzi Dženg; Siangvang |
| Ji Renchen 姬壬臣 |
Qingwang 頃王 |
618–613 m. pr. m. e. | Dzi Ženčen; Čingvang |
| Ji Ban 姬班 |
Kuangwang 匡王 |
612–607 m. pr. m. e. | Dzi Ban; Kuangvang |
| Ji Yu 姬瑜 |
Dingwang 定王 |
606-586 m. pr. m. e. | Dzi Ju; Dingvang |
| Ji Yi 姬夷 |
Jianwang 簡王 |
585–572 m. pr. m. e. | Dzi I; Dzianvang |
| Ji Xiexin 姬泄心 |
Lingwang 靈王 |
571–545 m. pr. m. e. | Dzi Siesin; Lingvang |
| Ji Gui 姬貴 |
Jingwang 景王 |
544–521 m. pr. m. e. | Dzi Gui; Dzingvang |
| Ji Meng 姬猛 |
Daowang 悼王 |
520 m. pr. m. e. | Dzi Meng; Daovang |
| Ji Gai 姬丐 |
Jingwang 敬王 |
519-476 m. pr. m. e. | Dzi Gai; Dzingvang |
| Ji Ren 姬仁 |
Yuanwang 元王 |
475–469 m. pr. m. e. | Dzi Žen; Juanvang |
| Ji Jie 姬介 |
Zhendingwang 貞定王 |
468–442 m. pr. m. e. | Dzi Dzie; Džendingvang |
| Ji Quji 姬去疾 |
Aiwang 哀王 |
441 m. pr. m. e. | Dzi Čiudzi; Aivang |
| Ji Shu 姬叔 |
Siwang 思王 |
441 m. pr. m. e. | Dzi Šu; Sivang |
| Ji Wei 姬嵬 |
Kaowang 考王 |
440–426 m. pr. m. e. | Dzi Vei; Kaovang |
| Ji Wu 姬午 |
Weiliewang 威烈王 |
425–402 m. pr. m. e. | Dzi U; Veilievang |
| Ji Jiao 姬驕 |
Anwang 安王 |
401-376 m. pr. m. e. | Dzi Dziao; Anvang |
| Ji Xi 姬喜 |
Liewang 烈王 |
375–369 m. pr. m. e. | Dzi Si; Lievang |
| Ji Bian 姬扁 |
Xianwang 顯王 |
368–321 m. pr. m. e. | Dzi Bian; Sianvang |
| Ji Ding 姬定 |
Shenjingwang 慎靚王 |
320–315 m. pr. m. e. | Dzi Ding; Šendzingvang |
| Ji Yan 姬延 |
Nanwang 赧王 |
314-256 m. pr. m. e. | Dzi Jan; Nanvang |
| Huiwang 惠王 |
255–249 m. pr. m. e. | Huivang | |
| 1 Čia ir pomirtiniams vardams naudojama Pinyin transkripcija. | |||
| 2 Neretai prieš pomirtinį vardą pridedamas dinastijos pavadinimas, pvz., Džou Pingvang. Pažodžiui tai reiškia „Džou valdovas Ping“. | |||
[taisyti] Pavasarių ir rudenų laikotarpis
„Pavasarių ir rudenų laikotarpis“ (春秋時代; pinyin: Chūnqiū Shídài) pavadinimą gavo nuo kronikų, tradiciškai priskiriamų Konfucijui. Šiuo periodu decentralizuotoje Džou valstybėje tarpusavyje varžėsi bei kovojo apie 170 mažų valstybėlių. Centrinė Džou valdovo valdžia buvo nominali, ją labiausiai palaikė Dangaus mandato koncepcija. Kai kurios valstybėlės ilgainiui virto gan stipriais politiniais vienetais. Pačios stipriausios buvo Či (Qi), Dzin (Jin), Ču (Chu), vėliau – Čin (Qin), U (Wu), Jue (Yue), Lu.
Laikotarpiui būdingi nuolatiniai karai. Jie kildavo tiek tarp atskirų valstybių, tiek jų viduje. Tarpusavyje kovodavo įvairūs klanai, šeimos. Neretai karais būdavo siekiama nubausti kitą valstybę už įžeidimą ar išdavystę, padėti grįžti į sostą teisingam paveldėtojui ir pan. Karas buvo sakralinis įvykis – jo paskirtis buvo atstatyti teisingumą. Su priešu kariaujama tuomet, kai jis tampa nebe dorybingas. Taigi karais šiame laikotarpyje siekiama įgyti moralinį ir politinį, bet ne teritorinį pranašumą. Dėl nuolatinių karų VI-IV a. pr. m. e. suklesti karo strategija.
Pavasarių ir rudenų laikotarpiu Kinijoje keičiasi aristokratų klasė. Aristokratiškumą ima lemti ne turtas, o kultūra, ritualų išmanymas. Ryškėja nauja intelektualų ši (shi; 士) klasė.
VIII amžiuje pr. m. e. taip pat atsiranda hegemonai (bà 霸). Tai buvo stipresniųjų valstybių valdovai, kurie, pasinaudodami tuo, jog jų apsauga buvo labai reikalinga mažesnėms valstybėms, turėjo faktiškai visišką valdžią savose teritorijose, beveik nekreipdami dėmesio į Džou valdovus. Pavasarių ir rudenų laikotarpiu būta penkių tokių hegemonų.
[taisyti] Kariaujančių valstybių laikotarpis
Nesiliaujant karams, ilgainiui iškilo septynios stipriausios valstybės: Han, Vei (Wei), Džao (Zhao) (pastarosios trys susidarė iš suskilusios ankstesnės Dzin valstybės), Jan (Yan), Či (Qi), Ču (Chu) ir Čin (Qin). Karų pobūdis pasikeitė – dabar jau buvo kariaujama siekiant užgrobti kitą valstybę. Šis periodas vadinamas Kariaujančių valstybių laikotarpiu (tradiciniai rašmenys: 戰國時代; supaprastinti rašmenys: 战国时代; pinyin: Zhànguó Shídài). Nors šių valstybių valdovai vis dar laikė save Džou dinastijos valdovui pavaldžiais kunigaikščiais gong (公), vienas po kito jie ėmė save vadinti tuo pačiu titulu kaip ir Džou valdovas – vang (王 wáng).
Kariaujančių valstybių periodu paplinta geležiniai ginklai. Apsisaugoti nuo klajoklių iš šiaurės puolimų imamos statyti sienos – būsimosios Didžiosios sienos pirmtakės. Šiam laikotarpiui taip pat būdingas intelektualinio gyvenimo suklestėjimas, kuriasi filosofinės mokyklos. Svarbiausios iš jų: konfucianizmas, daoizmas, legizmas, moizmas.
Galiausiai sustiprėjusi Čin valstybė užkariavo kitas ir prasidėjo imperinis Kinijos istorijos laikotarpis.
Apie Kariaujančių valstybių periodą pasakoja filmai „Imperatorius ir žudikas“, „Bevardis“.
