Kinijos Respublikos istorija
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Kinijos Respublika (中華民國;Zhōnghuá Mínguó) 1912 m. pakeitė Čing dinastiją po 2000 metų trukusios Kinijos imperijos laikotarpio. Nuo pat susikūrimo respublika susidūrė su dideliais sunkumais, nes joje veikė daugybė vietinių karo vadukų, o užsienio valstybės atvirai kišosi į šalies reikalus ir nepaisė jos suvereniteto. 1928 m. respubliką nominaliai suvienijo Guomindanas. Tai buvo ankstyvasis Kinijos industrializacijos ir modernizacijos laikotarpis, o šalyje netrukus prasidėjo konfliktai tarp Guomindano vyriausybės, Kinijos komunistų partijos, valdžią išlaikiusių karinių vadų ir Japonijos. Vienijimosi pastangas sustabdė prasidėjęs Antrasis Kinijos-Japonijos karas, kuris truko nuo 1937 iki 1945 m. Vėliau ir didėjantis atotrūkis tarp Guomindano ir Kinijos komunistų partijos, dėl kurio nebuvo įmanoma sudaryti koalicinės vyriausybės ir Kinijos pilietinis karas atsinaujino.
Dėl daugybės politinių, ekonominių ir karinių Guomindano klaidų jis buvo nugalėtas ir 1949 m. pasitraukė į Taivaną, kur įkūrė autoritarinę vienpartinę valstybę. Guomindanas šią valstybę skelbė esančia vienintelia legitimia Kinijos valstybe. XX a. aštuntajame dešimtmetyje Kinijos Respublika transformavosi į daugiapartinę atstovaujamąją demokratiją.
[taisyti] Ankstyvasis Kinijos Respublikos laikotarpis (1912-1916)
[taisyti] Kinijos respublikos įkūrimas
-
Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Xinhai revoliucija.
Paskutinės Čing dinastijos dienos pasižymėjo vidiniais neramumais ir užsienio valstybių invazijomis. Sukilimai šalies viduje kainavo milijonus žuvusiųjų gyvybių, o konfliktai su užsienio valstybėmis beveik visada pasibaigdavo žeminančiomis nelygiomis sutartimis, pagal kurias mokėtos milžiniškos reparacijos ir perduodamos valdyti Kinijos teritorijos. Be to buvo paplitusios nuotaikos, kad valdžia turi būti grąžinta kinams, kuriuos valdė mandžiūrų mažuma. Atsižvelgdamas į paplitusį nepasitenkinimą Čing imperatoriaus dvaras įvairiais būdais bandė reformuoti vyriausybę, pvz., 1906 m. nuspręsta išleisti konstituciją, 1909 m. įsteigti provincijų įstatymo leidimo institucijos, ruošiamasi nacionalinio parlamento rinkimams 1910 m. Daugeliui šių priemonių priešinosi Čing dvaro konservatoriai, o daugelis reformatorių buvo įkalinti ar net nubausti mirtimi. Imperatoriaus dvaro nesugebėjimas vykdyti reformas, politiškai liberalizuoti ir modernizuoti valstybę privertė reformatorius rinktis revoliucijos kelią.
Tuo metu buvo daug revoliucinių grupių, tačiau organizuočiausia iš jų buvo įkurta Sun Jatseno, respublikono nusiteikusio prieš Čing dinastijos valdymą. Jis tapo labai populiariu tarp užjūrio kinų ir kinų studentų užsienyje, ypač Japonijoje. 1905 m. Sun Jatsenas Tokijuje su Huang Xing, populiariu kinų revoliucionierių judėjimo Japonijoje lyderiu įkūrė Tongmenghui judėjimą. Šis judėjimas, kurį dosniai rėmė užsienio kinai, taip pat susilaukė palaikymo iš regionų karinių vadų ir dalies reformatorių, kurie pabėgo iš Kinijos po Šimto dienų reformų. Sun Jatseno politinė filosofija rėmėsi trismis esminiais principais: „nacionalizmas, domekratija ir žmonių gerovė“. Laikantis nacionalizmo principo buvo siekiama nuversti mandžiūrus ir atsikratyti užsienio šalių hegemonijos. Antrasis – demokratijos principas – išreiškė Sun Jatseno siekį sukurti respubliką su liaudies renkama vyriausybe. Žmonių gerovės arba socializmo principas reiškė siekį padėti paprastiems žmonės per gamybos priemonių ir žemės nuosavybės reguliavimą.
Kinijos respublikoniškoji era prasidėjo 1911 m. spalio 10 d. kilus revoliucijai Hubei provincijos sostinėje Wuchang (Vučangas), kurią Vučango sukilimu pradėjo nepatenkinti modernizuoti armijos daliniai, kai buvo atskleistas jų antivalstybinis sąmokslas. Maištas greitai išplito į kaimyninius miestus ir Tongmenghui judėjimo nariai visoje šalyje nedelsiant sukilo paremdami Vučango revoliucines pajėgas. Spalio 12 d. revoliucionieriams pavyko užimti Hankow ir Hanyang miestus.
Euforija dėl revoliucijos truko trumpai. Spalio 17 d. imperatoriaus dvaras paskyrė Juanį Šikajų (Yuan Shikai) vadovauti Naujajai armijai, kurią sudarė Pirmoji armija vadovaujama Feno Guožano (Feng Guozhang) ir Antroji armija vadovaujama Duan Qirui. Naujoji armija turėjo susigrąžinti Wuhan miestą, kurį revoliucionieriai užėmė spalio 11 d. Revoliucinėje armijoje buvo apie šešis tūkstančius karių, o Juanio armijoje beveik penkiolika tūkstančių. Lapkričio 11 d. revoliucionieriai pasitraukė iš Wuhan į Hanyang miestą. Pastarasis buvo prarastas lapkričio 27 d. ir revoliucionieriams beliko tik Vučangas, kuriame revoliucija ir kilo. Tuo tarpu penkiolika iš dvidešimt keturių provincijų pasiskelbė nepriklausomomis nuo Čing imperijos. Po mėnesio Sun Jatsenas grįžo į Kiniją iš JAV, kur rinko lėšas tarp kinų emigrantų ir prijaučiančių amerikiečių. 1912 m. sausio 1 d. nepriklausomų provincijų delegatai išrinko Sun Jatseną pirmuoju laikinuoju Kinijos respublikos prezidentu.
Dėl provincijų apsisprendimo pasiskelbti nepriklausomomis Juanis Šikajus nusprendė, kad geriausia bus pradėti derybas su revoliucionieriais. Juanis sutiko su Kinijos respublikos paskelbimu ir vasario 12 d. privertė atsisakyti sosto paskutinį Kinijos imperatorių Puyi. Puyi buvo leista pasilikti gyventi Uždraustajame Mieste. Čing dinastiją oficialiai pakeitė Kinijos Respublika.
[taisyti] Taip pat žiūrėkite
 |
Šis su Kinija susijęs straipsnis yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydamas šį straipsnį. |
