Legendiniai valdovai (Kinija)
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Kinijoje Legendiniai valdovai (三皇五帝; pinyin: sānhuáng wǔdì), pasak mitų, valdė apie 2850–2205 m. pr. m. e. Po jų į valdžią atėjo Sia dinastija.
Legendinių valdovų yra dvi grupės:
- San huang („Trys didieji“)
- Wu di („Penki imperatoriai“)
[taisyti] San huang
San huang (三皇) buvo dievai – valdovai arba pusdieviai. Jie laikomi išskirtinai dorybingais, todėl buvę ilgaamžiai, o jų valdymo periodai buvę taikingi.
Trys didieji kinų istoriniuose tekstuose įvardijami įvairiai. Sima Čian „Istoriniuose užrašuose“ minimi „Dangiškasis valdovas“ (valdė 18 000 metų), „Žemiškasis valdovas“ (valdė 11 000 metų) bei „Žmogiškasis valdovas“ (valdė 45 600 metų). Tačiau dažniausiai prie San huang priskiriami:
Fusi laikomas rašymo, žvejybos, muzikos, kalendoriaus išradėjais. Jo žmona Niuva nulipdė žmones. Šennongas – žemdirbystės bei tradicinės kinų medicinos pradininkas.
Kai kur Niuvą pakeičia Suiren (Suižen) – ugnies išradėja.
[taisyti] Wu di (U di)
U di (五帝) – Penki legendiniai imperatoriai. Paprastai jais vadinami:
Po jų valdęs Yu (Ju) laikomas Sia dinastijos įkūrėju.
Huangdi laikomas visų han (etninių kinų) protėviu. Jo ženklas buvo drakonas, jam priskiriamas kompaso išradimas. Jao ir Šun taip pat laikomi kultūriniais herojais.
Pirmasis istorinis Kinijos imperatorius Čin Ši Huangdi naują titulą susikūrė sujungęs „huang“ ir „di“ titulus, iki tol vartotus legendiniams valdovams.
