Prancūzijos socialistų partija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Prancūzijos Socialistų partijos emblema

Socialistų partija (PS,Parti Socialiste) yra pagrindinė Prancūzijos opozicinė partija. Nors istoriškai tai buvo demokratinio socializmo partija ir taip save iki šiol apibrėžia, tačiau daugelis politologų mano, kad šiuo metu ją galima laikyti socialdemokratine partija.

Demokratinio socializmo partija Prancūzijoje egzistavo įvairiais pavadinimais nuo pat 1880 m., tačiau rinkimuose didelio pasisekimo neturėjo.

[taisyti] Įkūrimas

Įkurta 1905 m., susijungus 1903 m. įkurtai Ž. Gedo Prancūzijos socialistų partijai, 1902 m. įkurtai Ž. Miljerano Prancūzų socialistų partijai ir 1890 m. įkurtai alemanistinei Darbininkų socialistų partijai. Iki 1968 m. vadinosi Socialistų internacionalo prancūzų sekcija (SFIO).

1905 m. priimta Bendroji deklaracija skelbė apie būtinybę įvykdyti socialistinę revoliuciją, įvesti proletariato diktatūrą ir įvykdyti socialines reformas. 1905 – 1914 m. partija, vadovaujama Ž. Gedo ir Ž. Žoreso išaugo nuo 34 600 iki 93 200 narių. Karo metais socialistų lyderiai Ž. Gedas, M. Samba, A. Toma įėjo į „nacionalinės gynybos“ vyriausybę. 1920 m. Turo suvažiavime didesnė kairioji dalis išėjo iš partijos ir įkūrė PKP. 1921 – 1933 m. socialistai, surinkdami apie 20% balsų, buvo opozicijoje, keldami savo reikalavimus. Per tą laiką partija išaugo iki 130 000 narių.

[taisyti] Pirmąkart valdžioje

1934 m., aktyvėjant fašistams, socialistai ir komunistai pasirašė vieningų veiksmų paktą, prie kurio vėliau prisijungė ir kitos kairiosios organizacijos. 1936 m. buvo priimta Liaudies fronto programa, o rinkimuose gauti 19,35% balsų leido suformuoti socialisto L. Bliumo vyriausybę, kurią sudarė 11 socialistų ir 9 kairieji radikalai. Buvo padidinti darbininkų atlyginimai, įvesta 40 val. darbo savaitė, dviejų savaičių apmokamos atostogos, profsąjungos įgijo teisę sudaryti kolektyvines sutartis, buvo nacionalizuota karinė pramonė, uždraustos fašistinės organizacijos. Tačiau 1937 m. vyriausybė buvo priversta atsistatydinti, o 1938 m. subyrėjo ir Liaudies frontas. 1940 m. Prancūzijai pralaimėjus hitlerininkams, kai kurie socialistai bendradarbiavo su Peteno vyriausybe, dalis emigravo, o didelė dalis įsijungė į Pasipriešinimą.

[taisyti] Krizė

1943 m. SFIO buvo atkurta pogrindyje, 1944 – 1946 m. jos atstovai dalyvavo koalicinėje vyriausybėje, o 1945 m. rinkimuose gavo 23% balsų. 1946 m. partija išaugo iki 353 000 narių, buvo priimta nauja „Principų deklaracija“, kurioje numatytas socializmo sukūrimas ir kolektyvinės nuosavybės viršenybė. 1947 – 1955 m. SFIO dalyvavo koalicinėse vyriausybėse su katalikų partija, o 1955 m. buvo sudaryta socialisto Gi Mole koalicinė vyriausybė. Ji įvykdė keletą socialinių reformų, suteikė nepriklausomybę Marokui ir Tunisui, tačiau pamiršo Alžyrą, netgi išplėtė baudžiamąsias operacijas prieš šios šalies išsivadavimo jėgas. Prancūzija dalyvavo ir agresijoje prieš Egiptą.

Nenuosekli SFIO buvo ir 1958 m. gegužės įvykiuose, atvedusiuose į valdžią generolą de Golį. Didelė dalis socialistų paliko partiją ir įkūrė Autonominę (vėliau – Jungtinę) socialistų partiją. Per 1958 – 1968 m. SFIO narių sumažėjo iki 80 000, o rinkėjų palaikymas – nuo 15,5% 1958 m. iki 10,1% 1968 m.. Renovuoti partijos nepavyko ir 1962 m. priėmus „Pagrindų programą“, kurioje atsisakoma pramonės nacionalizavimo, gerbiama privati nuosavybė, o kapitalizmas laikomas jau nebe priešišku socializmui. Nepadėjo ir bandymas 1965 m. suburti kairiąsias jėgas į Kairiųjų demokratinių ir socialistinių jėgų federaciją, vadovaujamą Fransua Mitterano. Po 1968 m. rinkimų šis darinys subyrėjo. 1969 m. socialistų kandidatas į prezidentus G. Defferas gavo tik 5% balsų.

[taisyti] Atsinaujinimas

Naujoji PS susikūrė 1969-1971 m. SFIO susijungus su kairiųjų pažiūrų inteligentų politiniais klubais. 1969 – 1971 m. vyko esminė idėjinė – politinė ir organizacinė visų Prancūzijos kairiųjų partijų pertvarka. Buvo konsoliduotos visos socialistams artimos jėgos: į PS įsijungė Kairiųjų jėgų atnaujinimo klubų sąjunga, Socialistinių grupių sąjunga, Socializmo tyrimų ir propagandos centras, o 1971 m. Epine suvažiavime ir F. Mitterano Respublikos institutų konventas. Vėliau prisijungė ir Mišelio Rokaro vadovaujama Jungtinės socialistų partijos dalis. 1972 m. buvo sudaryta bendros programos sutartis, prie kurios prisidėjo ir kairieji radikalai.

Esminė prancūzų socialistų atlikta pertvarka leido jiems atnaujinti idėjines – politines nuostatas ir pritaikyti veiklą prie naujų sąlygų, susijusių su modernizacija, jos neslėgė senosios tradicijos. 1969 m. „Principų deklaracijoje“ nebenorima modernizuoti kapitalizmo, o siekiama sukurti valstybinės ekonomikos sistemą su pramonės savivalda. 1972 m. programoje „Pakeisti gyvenimą“ kolektyvinė gamybos priemonių nuosavybė laikoma pagrindine socializmo sukūrimo prielaida.

1972 – 1977 m. PS buvo sudariusi sutartį ir su PKP, netgi sudariusi bendrą vyriausybinę programą, tačiau nesutarė dėl klasių – PS manė, kad darbininkai nebevaidina socializme ankstesnio vaidmens ir reikia orientuotis į kvalifikuotus specialistus. 1973 m. partijoje vėl buvo 200 000 narių, parlamento rinkimuose ji gavo 4,6 mln., 18,8% balsų. 1978 m. už PS paduota jau 22,6% balsų. Bendras kairiųjų jėgų prezidentinis kandidatas, 1971 m. išrinktas PS pirmuoju sekretoriumi, Fransua Mitteranas 1974 m. prezidento rinkimuose gavo 49% balsų.

Partija įsitvirtino savivaldybėse (1977 m. municipaliniuose rinkimuose kairiųjų blokas gavo 51% vietų, jie ėmė vadovauti 157 miestams, turintiems per 30 000 gyventojų), įmonių tarybose, profsąjungose ir jų centre. Pačioje partijoje veikė 4 idėjinės – teorinės grupuotės, tarpusavio kovą demonstruojančios tik per suvažiavimus. Dešiniesiems vadovavo Mišelis Rokaras, dešiniajam centrui – Pjeras Morua, centristams – F. Mitteranas, kairiesiems – Žanas Polis Ševenmanas. Kiekviena jų rengė savus projektus ir programas, pavyzdžiui, 1980 m. kairiųjų parengtas Socialistinis projektas tapo 1981 m. prezidento rinkimų programa. Joje 1970 m. ekonominė krizė buvo įvardyta kaip visuomenės, pagrįstos pelno siekiu, krizė.

[taisyti] Miteranas

Iki 1981 m. PS faktiškai atliko masinio nepasitenkinimo akumuliatoriaus vaidmenį ir susikūrė savotišką tikros kairiosios partijos aureolę. 1981 m. gegužės 10 d. prezidento rinkimuose už F.Mitteraną antrame ture jau balsavo 51,7% rinkėjų, o PS, gavusi 37% balsų parlamento rinkimuose, gavo absoliučią 266 vietų daugumą 491 vietos Nacionaliniame susirinkime.

Tapus valdančiąja partija prasidėjo jos dešinėjimas ir išryškėjo atotrūkis tarp žodžių ir veiksmų. Pjero Morua vyriausybėje be socialistų buvo ir kairieji radikalai, ir demokratai. PS buvo vienitelė Socinterno partija, kuri laikėsi sąjungos su komunistais taktikos. Šią taktiką diktavo šalies situacija. Partijai dešinėjant ir siekiant išplėsti rinkėjų bazę, prisireikė kviestis komunistus į vyriausybę. Vyriausybė išplėtė valstybinį ekonomikos sektorių, nacionalizavusi svarbiausias kompanijas ir bankus, likvidavo karinės teisėsaugos sistemą, demokratizavo žiniasklaidą ir kultūros sferą, pailgino atostogas, padidino dotacijas butų išlaikymui, papildomai apmokestino turtinguosius ir sumažino mokesčius gaunantiems mažas pajamas. siekdama pristabdyti infliaciją ir užsienio prekybos deficitą, P. Morua vyriausybė ėmęsi griežtos ekonomikos politikos – sumažino valstybės išlaikymo išlaidas, įšaldė kai kurias kainas ir atlyginimus. Tai sukėlė komunistų nepasitenkinimą ir vyriausybės krizę.

1984 m. vyriausybę teko performuoti jau be komunistų, jai vadovauti ėmėsi Loranas Fabiusas. Bet, ėmusi reguliuoti darbo laiką ir suteikusi darbdaviams galimybę pertvarkyti gamybos procesą be atitinkamos kompensacijos darbuotojams, ji sukėlė profsąjungų nepasitenkinimą. Užsienio politikos srityje socialdemokratams pavyko pirmą kartą normalizuoti karinius santykius su Vokietija. Tačiau, priešingai daugelio SI partijų nuomonei, ji tęsė branduolinius bandymus Ramiajame vandenyne. 1985 m. F. Mitteranas pateikė projektą „Eurika“, numačiusį plėtoti ne karinius, o mokslinius techninius kosmoso tyrimus. Vis dėlto, 1986 m. rinkimuose PS neteko 6% balsų ir dvejus metus buvo opozicijoje.

Dešiniųjų vyriausybė dar labiau išplėtė „griežtos ekonomijos“ taikymą, netgi pradėjo demontuoti socialinę sistemą. 1988 m. gegužės mėn. F. Mitteranas, gavęs 54% balsų, antrą kartą buvo perrinktas šalies prezidentu, o netrukus ir PS, gavusi 34,7% balsų ir 260 vietų parlamente, suformavo M. Rokaro vyriausybę, paskelbusią „nacionalinio konsensuso“ politiką. Nacionalinio susirinkimo pirmininku buvo išrinktas L. Fabiusas. Buvo imtasi plačių reformų, jau per trejus metus leidusių gauti darbo 0,8 mln. žmonių. Prioritetas buvo suteiktas švietimui – per ketverius metus buvo skirta 64,5 mlrd. frankų daugiau. Įvesta 35 val. darbo savaitė, sudarytos sąlygos pradėti darbą jaunimui. Darbo rinką pagyvino ir pradėtas tiesti tunelis į Angliją po Lamanšu. Be to, dvigubai padidintos lėšos gamtosaugai, o Prancūzija aktyviai įsijungė į Rio de Žaneiro procesą.

[taisyti] Už naująją socialistų partiją

1994 m. parlamento rinkimuose PS gavo tik 14,6% balsų. Netrukus susikūrė Benua Hamono ir Barbaros Ramantan vadovaujamas Naujųjų kairiųjų ir Anri Emanueli Naujojo pasaulio klubai, kurių savarankiškumas kasmet didėjo. 1995 m. prezidento rinkimuose susikovė du partijos atskirų sparnų kandidatai – liberalas Anri Emanueli ir kairysis Lionelis Žospenas.

Tik 1997 m. kartu su kitomis kairiosiomis partijomis pavyko suburti daugumą Nacionalinėje asamblėjoje. L.Žospenui buvo pavesta suformuoti vyriausybę. 2000 m. susidarė „Socializmo ir demokratijos“ klubas, vadovaujamas Pjero Moskovici ir Aleno Rišaro. Dėl tokio susiskaldymo ir antrasis L.Žospeno bandymas 2002 m. tapti šalies prezidentu baigėsi nesėkme, nors dauguma rinkėjų iš pradžių būtent jį laikė lyderiu, galinčiu pasipriešinti kraštutinių dešiniųjų Le Peno partijai.

Prasidėjo tolesnis partijos skaldymasis. Jaunimas, siekiantis atkurti pilietinė visuomenę ir nepatenkintas PS militaristine politika, susibūrė į judėjimą „Už naująją socialistų partiją“. Nepatenkintieji, kad PS neranda bendros kalbos su profsąjungomis, pasuko į partiją „Demokratija ir socializmas“.

[taisyti] Partijos struktūra

PS turi apie 200 000 narių. Struktūra teritorinė – gamybinė, vietinės organizacijos veikia pagal gyvenamąją vietą komunose (sekcijos) ir kantonuose (federacijos) bei įmonėse ir mokymo įstaigose. Kasmet šaukiamos Nacionalinės konferencijos. Suvažiavimuose renkamas Vadovaujantis komitetas, Vykdomasis biuras ir Sekretoriatas. SI narė nuo 1951.

PS pirmaisiais sekretoriais buvo: