Sevilija
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Sevilija (isp. Sevilla) – miestas pietų Ispanijoje, provincijos ir Andalūsijos regiono administracinis centras. 701,9 tūkst. gyventojų (1998 m.). Uostas prie Gvadalkiviro upės, prieinamas ir vandenynų laivams. Eksportuojama vynas, alyvuogės, apelsinai, metalo rūdos. Pramonė: žuvų konservai, spirito varymas, geležies apdirbimas, porcelianas, keramika, tabakas, tekstilė, muilas, baldai. Svarbus turizmo sektorius. Dauguma miesto įžymybių susijusios su Viduramžiais. Karališkieji rūmai (Alcázar), pastatyti maurų 1181 m. Maurų civilizacijos pėdsakai matomi ir siaurose, vingiuotose gatvelėse, žemuose baltuose namuose su balkonais, fontanuose, miesto sienos liekanose. Didelė gotikinė katedra pastatyta 1402-1519 m. vietoje XII a. mečetės; joje yra daug žymių dailininkų paveikslų (pvz., El Greko). Katedros varpas (Giralda) kabo 91 m aukštyje ir iš pradžių buvo mečetės minaretas. 1502 m. įkurtas Sevilijos universitetas. Sevilijoje sukaupti archyvai apie indėnus – knygos, rankraščiai, dokumentai ir kronikos apie ispanų kolonizacijos laikus Amerikoje.
[taisyti] Istorija
Senovėje miestas turėjo Hispalio (Hispalis) vardą. 45 m. pr. m. e. jį užėmė Julijus Cezaris. Po IV amžiaus miestą valdė vandalai, vizigotai, maurai. Tai buvo dominuojantis maurų kultūros centras (712-1248 m.), kol jų nenukariavo Kastilijos ir Leono karalius Ferdinandas III. Amerikos atradimas 1492 m. miestui suteikė gerą strateginę padėtį prekyboje tarp dviejų žemynų. XVII-XVIII a. Sevilija tapo pagrindiniu Ispanijos kultūros centru. 1929 m. čia surengta Ispanijos-Amerikos paroda, 1992 m. – „Expo“ paroda.
