Žaliakalnio funikulierius
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Žaliakalnio funikulierius – vienas iš dviejų Kauno funikulierių, pirmasis mieste ir Lietuvoje, vienas seniausių veikiančių funikulierių Europoje.
Funikulieriaus vagonėliai mediniai, apkalti skarda, talpina 36 keleivius, juda 2 m/s greičiu. Kelionė trunka 1 min 38 s. Bėgiai plieniniai, 1200 mm pločio, pirkti Vokietijoje. 142 m ilgio trasos pasvirimo kampas 25,9%. Viršutinė stotelė įrengta su rūsiu. Jame sumontuoti funikulieriaus mechanizmai, saugomi įvairūs reikmenys. Numatytos patikimos funikulieriaus apsaugos sistemos: vagonai turi specialius automatinius stabdžius, kurie, trūkus lynui, neleidžia vagonams riedėti žemyn.
[taisyti] Istorija
Trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Žaliakalnis smarkiai plėtėsi, apsigyveno daug žemutinėje miesto dalyje dirbančių miestiečių. Gyventojai miesto valdybai ėmė rašyti prašymus pagerinti susisiekimą su žemutine miesto dalimi.
1927 m. Kauno burmistras Jonas Vileišis pradėjo susirašinėjimą su Geležinkelių valdyba. Pirminė idėja buvo pagerinti susisiekimą tarp Centro ir Žaliakalnio – nutiesti siaurąjį geležinkelį. Burmistras pageidavęs jį tiesti iš Palemono į Vilijampolę per Žaliakalnį. Geležinkelių valdyba sukritikavo šią idėją, pirmiausiai dėl jos brangumo, ir burmistrui pasiūlė kitą populiarų miesto transporto sprendimą – įrengti elektrinį tramvajų. Tačiau miesto valdyba tam nepritarė ir priėmė galutinį sprendimą statyti funikulierių iš Aušros tako į Kalnų g. (dab. Vlado Putvinskio g.).
Potencialiems būsimojo keltuvo keleivių srautams įvertinti 1930 m. vasarą nusamdyti bedarbiai skaičiuoti lipančius laiptais aukštyn ir žemyn. Dėl funikulieriaus statybos buvo susirašinėjama su Austrijos, Vokietijos ir Šveicarijos firmomis. Konkursą laimėjo ir sutartį dėl tiekimo, konsultacijų ir kitokios pagalbos projektui įgyvendinti su savivaldybe pasirašė vokiečių firma „Curt Rodolph” iš Drezdeno. Iš savininkų išpirkta šlaito žemė, reikalinga funikulieriui statyti ir eksploatuoti. Nuo 1930 m. spalio mėn. iki 1931 m. pavasario statant funikulierių kasdien dirbo nuo 8 iki 19 darbininkų. Statyba rūpinosi prezidentas Antanas Smetona ir tuometinis burmistras Juozas Vokietaitis.
1931 m. rugpjūčio 5 d. Žaliakalnio funikulierius buvo oficialiai atidarytas, o rugpjūčio 8 d. pradėta kilnoti ir visus norinčiuosius. Iš pradžių keleiviams įrengtas vienas vagonas. Antrasis, prikrautas akmenų balasto, buvo skirtas atsvarai. Tačiau, netikėtai visiems, keltis į kalną tapo labai populiaru, tad tą patį rudenį nusprendžiama ir antrąjį vagoną paversti keleiviniu. Šį darbą, laimėjusi konkursą, atliko Amerikos lietuvių prekybos bendrovė AMLIT, turėjusi didelę automobilių gamybos, prekybos ir transporto paslaugų patirtį. Be antrojo vagono, po kelių mėnesių keleivių saugumui apatinėje stotelėje atsirado apsauginė trasa, pastatyta pavėsinė.
1935-1937 m. keltuvas vėl rekonstruotas. Keleivius imta kelti Napoleono Dobkevičiaus suprojektuotais naujais didesniais vagonais. Važiuoklės užsakytos ir pagamintos Šveicarijos firmoje „T.Bell“. Tuo pačiu metu pastatyta apatinė keleivių stotelės stoginė.
Tuometės bilietų kainos: 10 ct ir 5 ct – moksleiviams, po ketverių metų nustatytas sumažintas įkainis nusileidimui nuo kalno – 5 ct. Dėl savo teisių į nemokamą arba lengvatinį tarifą kovojo generalinis štabas, gaisrininkai, policija, savivaldybės tarnautojai. Pastarieji lengvatų negavo.
Plečiantis Žaliakalniui, gausėjant gyventojų, kuriantis gydymo įstaigoms, pramonės įmonėms, funikulierius tapo reikšminga ir populiaria transporto priemone, o miesto svečiams – ir atrakcija. Vien 1938 m. jo paslaugomis pasinaudojo beveik 2 milijonai gyventojų. Per Antrąjį pasaulinį karą Žaliakalnio keltuvas nenukentėjo ir toliau funkcionavo.
Sovietiniais metais Žaliakalnio funikulierius, kaip ir Aleksoto, priklausė Troleibusų parkui. Kėlimasis ir leidimasis keltuvu kainavo 1 kapeiką. 1970 m. pervežta daugiausia keleivių – daugiau kaip 5 milijonai. 1986 m. atliktas kompleksinis remontas. Viršutinėje stotelėje pastatyti keleivių peronai, prie žemutinės nugriauti seni pastatai, įrengtas skveras, pastatyta skulptoriaus Broniaus Zalenso skulptūra „Mergaitė su dūdele”.
Nuo 1992 m. Žaliakalnio funikulierius priklausė EBSW valdomai įmonei „Ciklonas”, veikė su pertraukomis. 2003 m. kovo mėn. funikulierių aukcione nupirko bendrovė „Kauno liftai“. Šeimininkai atkūrė autentišką 1931 m. atidaryto keltuvo vaizdą. Rekonstrukcijos metu sutvarkytas funikulieriaus mechanizmas, bėgiai, vagonai, aikštelių apšvietimas.
Vagonėliuose skamba specialiai funikulieriui sukurta kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus muzika. Keleivius pasitinka tarpukario Lietuvos stiliumi uniformuoti darbuotojai. 2004 m. rugsėjo 15 d. Kauno fotografijos dienų metu, Žaliakalnio funikulieriaus viršutinėje stotelėje atidaryta fotografijos „F Galerija“ (vadovas Mindaugas Kavaliauskas), kiekvieną mėnesį keičiama ekspozicija.
1996 m. lapkričio 30 d. Žaliakalnio funikulierius paskelbtas respublikinės reikšmės kultūros vertybe, turinčia istorinę, technologinę ir architektūrinę vertę. 1997 m. spalio 24 d. įtrauktas į kultūros paminklų sąrašą. 2003 m. spalio 9 d. Lietuvos Respublikos vyriausybės nutarimu Žaliakalnio funikulierius paskelbtas kultūros paminklu. 2004 m. spalio 16 d. išleistas funikulieriui skirtas pašto ženklas.
Žaliakalnio funikulierius, funkcionalizmo stiliaus stočių pastatai yra sena ir neatsiejama Kauno miesto centro, Prisikėlimo bažnyčios ir aikštės prieš ją architektūrinio ansamblio dalis. Jis tapo grandimi, jungiančia Laisvės alėją su šia šventove. Funikulierius teikia autentišką informaciją apie to meto inžinerijos bei architektūros lygį. Per dieną funikulieriumi naudojasi apie 300 keleivių.
