Altorius (krikščionybėje)
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Altorius – šventa krikščionių bažnyčios vieta su tam tikros formos stalu. Prie altoriaus kunigas Šv. Mišių metu meldžiasi ir aukoja Šv. Mišių auką. Svarbiausia bažnyčios dalis. Anksčiau altorius buvo statomas bažnyčios arba presbiterijos viduryje, dabar katalikų bažnyčios didysis altorius yra prie galinės presbiterijos sienos, atitvertas nuo navos baliustrada, prie kurios dalijama komunija. Šoniniai altoriai statomi koplyčiose arba šoninėse navose. Nuo VII a. taip pat naudojami nešiojamieji altoriai, vadinami portatiliai.
Altorius nėra išimtinai krikščionybės atributas. Panašų stalą turi ir kai kurie kiti tikėjimai.
