Apskaitos istorija Lietuvoje
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
[taisyti] Apskaita Lietuvoje iki įsigalint feodaliniams – baudžiaviniams santykiams
Lietuvoje feodaliniai – baudžiaviniai santykiai įsigalėjo kiek vėliau negu kaimyninėse germanų ir slavų valstybėse, todėl ir apskaita vystėsi kiek kitaip. Apskaitos užuomazgas galima laikyti kilnojamo ir nekilnojamo turto ir žmonių surašymus. Vykdant surašymus buvo sudaromi literatūroje vadinami inventoriai. Toksai pradinis apskaitos etapas vadinamas inventorinę apskaita. Yra duomenų, kad inventorinė apskaita buvo vedama kai lietuviai dar nebuvo išsiskyrė iš aisčių. Tais laikais aisčiai keitė medų, vašką, kailius, gintarą į druską, geležį, audinius, įvairius ginklus.
Su laiku inventorinė apskaita vis tobulėjo, inventoriuose vis daugėjo informacijos ir apskaitos objektai pradėti grupuoti pagal tam tikrus požymius. Padažnėjo turto surašymai ir daugiau kas buvo surašoma. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo atliktas visų žmonių surašymas.
Inventorinė apskaita skirstoma į du etapus. Pradžioje inventoriai buvo surašomi epizodiškai. Vienkartiniai inventoriai surašomi žygių aprašymuose, nurodoma kiek paimta grobio (žmonių, ginklų, arklių). Lietuvos Metrikose nurodoma kiek koks sodžius davė dvarui medaus, kailių, pinigų, grudų. Taip pat buvo surašomi sodžiuje esami kiemai (dūmos).
[taisyti] Apskaita Lietuvoje įsigalėjus feodaliniams – baudžiavinimas santykiams
Vis labiau įsigalint feodaliniams santykiams inventorinė apskaita pradėjo peraugti į ūkinę apskaitą. Vis dažniau apskaitoje pradėjo atsirasti pinigai.
Antrame etape labai svarbus dėmesys buvo skiriamas žemes ploto apskaitai. Feodalams intensyvinant savo ūkius valstiečiai vis daugiau buvo verčiami dirbti lažo darbus. Kiekvienoje kaimo bendruomenėje buvo vedama lažo knyga. Joje registruojama kiek koks baudžiauninkas dirbo dienų feodalo žemėje. Kartais vietoj baudžiauninko pavardės ar vardo buvo įrašoma jo pravardė. Apskaita vis labiau imta naudoti ir kontrolės funkcijai vykdyti.
Feodalui labai rūpėjo ūkio renta, todėl labai svarbu buvo žinoti valstiečių kiemų skaičius ir žemės plotas. Iš anksto buvo bandomas apskaičiuoti rentos dydis.
[taisyti] Apskaita Lietuvai esant Rusijos imperijos sudėtyje
Po trečiojo Žečpospolitos padalinimo Lietuva atsidūrė Rusijos sudėtyje. Lietuvai esant Rusijos sudėtyje apskaita toliau vystėsi. Dvaruose toliau didėjo apskaitos knygų skaičius. Įvairiuose knygose atskirai buvo registruojami gimimai, mirimai, pabėgę baudžiauninkai, skundai, ginčai. Padūmės mokestis buvo apskaitomas atskirame sąsiuvinyje, kuriame buvo nurodomas numatomos duoklės dydis.
Tarp daugelio knygų įsiskyrė bendroji knyga. Joje buvo registruojami įvairus įvykiai. Joje registruojami paveldėjimai ir notaro veiksmai.
Daugėjant knygų jas tvarkyti buvo pasitelkiamas raštininkas. Jais dažniausiai tapdavo gabesni baudžiauninkų vaikai.
Didžiąja dalimi inventorinė apskaita išsilaikė iki baudžiavos žlugimo.
Po 1910 m. pagyvėjo gamyba, ypač odos ir metalo pramonė. Taip pat kūrėsi ir didėjo kitų šakų pramonė. Tada apskaitą reglamentavo Rusijos imperijos įstatymai. Juose buvo reglamentuoti buhalterinių knygų ir balanso sudarymo klausimai.
Ikirevoliucinės Rusijos apskaitos bruožas buvo duomenų įslaptinimas. Lietuvoje buvo labai įvairios įmonės ir savo dydžių, techninių aprūpinimu ir gamybos specifika. Apskaitą tvarkė įmonės savininko giminaičiai ar patikimi žmonės. Apskaita buvo vedama tik rusų kalba. Vienodos apskaitos Lietuvoje nebuvo. Tuomet apskaitos metai buvo skaičiuojami nuo rugpjūčio 1 d. iki kitų metų rugpjūčio 1 d. Mažos įmonės ir amatininkai apskaitos visai nevedė.
[taisyti] Apskaita tarpukario Lietuvoje 1919–1940 metais
Lietuvoje toliau plėtojosi ūkis. Ypač akcinėms bendrovėms reikėjo apkaitinių duomenų. Didelėse įmonėse paplito vokiečių ir prancūzų apskaitos forma. Buvo naudojamos daugiažurnalinės apskaitos formos. Tais laikais visa buhalterija buvo vedama rankiniu būdu. Nuo 1924 m. apskaitą Lietuvoje pradėjo reglamentuoti Prekybos, pramonės ir kredito įstaigų sąskaitybos knygų įstatymas. Lietuvoje plačiausiai buvo paplitusios tris apskaitos registrai: Dienynas (Memorialas), Kasos ir Didžioji knyga.
Dienyne ar Memoriale kiekvieną dieną registruojamos ūkinės operacijos. Įrašai daromi tik iš pateisinamųjų dokumentų. Į juos įrašai daromi tik dvejybinio įrašo būdu. Per mėnesį susumuotus sumos buvo pernešamos į didžiąją knygą ir pagalbines knygas.
Tais laikais nubuvo patvirtintų bendrų sąskaitų. Tų laikų sąskaitas galima grupuoti į inventorines, atsiskaitymų ir finansines rezultatines. Įmonėse buvo naudojamos kapitalo, kilnojamo ir nekilnojamo turto, debitorių ir kreditorių, medžiagų, vekselių, pelno ir nuostolių sąskaitos. Naudojant po keletą knygų buvo galima paskirstyti buhalterių darbą.
Tais laikais atskaitomybę nustatė Finansų ministerijos Viešojo atsiskaitymo įstaigų ir įmonių inspekcija. Įmonės privalėjo atvaizduoti kapitalą, kilnojamą ir nekilnojamą turtą, įsiskolinimus, grynus pinigus, medžiagas ir kitas vertybes. Prie balanso įmonės turėjo pridėti sąskaitų apyvartos žiniaraštį, pelno ir nuostolio ataskaitą, debitorių ir kreditorių sąrašus.
Tvirtinant akcinių bendrovių nuostatus buvo smulkiai nurodyta balanso sudarymas, patikrinimas, tvirtinimas ir pateikimas.
Tada dar nebuvo bendros savikainos kalkuliavimo metodikos. Buvo įmonių, kurios visai nesudarinėjo kalkuliacijos. Įmonėse, kuriose buvo vedama kalkuliacija įsiskyrė šie kalkuliaciniai straipsniai: medžiagos, darbo užmokestis, bendros gamybos išlaidos. Kiekvienai prekei atskirai buvo vedamos išlaidos ir todėl gale mėnesio buvo galima apskaičiuoti prekių savikainą. Taip pat į produkcijos savikainą buvo įskaitomos palūkanos už įdėtą kapitalą, turto draudimą. Darbininkų darbo užmokestis buvo proporcingai paskirstomos gamybos išlaidoms.
Lietuvoje 1924–1925 m. buvo susidomėta apskaitos metodikos klausimais. 1926 m. įkurtos pirmosios komercinės mokyklos. Iš jų buvo dvi valstybinės, Kaune ir Tauragėje ir privati Kybartuose. Kaune veikė Jono Ilgūno pastangomis įkurti buhalterių kursai. Jis taip pat parengė pirmąjį lietuvišką apskaitos vadovėlį ir keletą metodinių nurodymų.
[taisyti] Apskaita Lietuvoje 1940–1941 metais
Okupavus Rusijai Lietuvą kaip ir ūkis apskaita buvo įjungta į sąjunginę apskaitos sistemą. Prie Respublikos Liaudies Komisarų Tarybos organizuota Liaudies ūkio apskaitos valdyba. Jai buvo nurodyta įkurti miestuose ir apskrityse respublikinio pavaldumo apskaitos inspekcijas. Joms taip pat buvo pavesta organizuoti buhalterinę apskaitą tiesiogiai įmonėse. Apskaitoje buvo nurodyta vadovautis bendru 1940 m. spalio 9 d. Liaudies ūkio finansų komisariato patvirtintu buhalterinės apskaitos sąskaitų planu. 1940 m. įkurtas Liaudies kontrolės komisariatas vykdė ūkio kontrolę. Jis vykdė revizijas, kontroliavo, kad pagal tikslinę paskirtį būtų naudojami finansiniai ir materialiniai ištekliai. Apskaita Lietuvoje palyginus su ankstesniais laikotarpiais buvo labai centralizuota.
[taisyti] Apskaita Lietuvoje 1941–1944 metais
Vokietijai okupavus Lietuvą valstybę pradėjo valdyti Reichas. Lietuvos ūkiui vadovavo generalinis tarėjas. Karo matais daug gamyklų užsidarė. Į didelėse įmones buvo nusiųsti okupacinės valdžios atstovai, jiems buvo suteikta teisė kontroliuoti įmonės finansinę ir ūkinę veiklą. Įkurtos apskričių ūkio inspekcijos tikrino įmonių apskaitos būklę ir finansinę veiklą.
Buvo nurodyta, kad organizacijos gali naudoti tiek sąskaitų, kiek nuspręs buhalteriai. Taip pat buvo nurodyta, kad įmonės gali vesti tokią apskaitą kokią jie vedė iki šiol, tik išskyrus tarybinę apskaitą.
[taisyti] Apskaita Lietuvoje 1944–1990 metais
Dar nesibaigus karui 1994 m. pabaigoje prasidėjo išlikusio turto inventorizacija. Inventorizacijos rezultatai buvo pristatomi Respublikos Finansų komisariatui (ministerijai) ir Valstybiniam plano komitetui.
Nuo 1947 m. pradėti naudoti du sąskaitų planai. Išplėstinis sąskaitų planas buvo naudojamas didesnėse įmonėse, sutrumpintas mažesnėse įmonėse. 1955 m. – 1956 m. buvo išleistos savikainos planavimo, apskaitos ir kalkuliavimo instrukcijos. Pradėta taikyti žurnalinę – orderinę apskaitą. Taip pat pradėta taikyti operatyvinis (saldinis) medžiagų apskaitos metodas.
Tarybų Sąjungoje 1956 m. – 1957 m. pasikeitus aukščiausiai vadovybei keitėsi ūkio ir apskaitos organizavimas. Ūkis pradėtas valdyti teritoriniu principu. Metodikos leisti suteiktos Respublikos Liaudies ūkio tarybos Centrinei buhalterijai, nors jai toliau metodiškai vadovavo Tarybų Sąjungos finansų ministerija. Tarybų Sąjungos finansų ministerija 1957 m. liepos 12 d. nutarimu „Dėl tolesnio buhalterinės apskaitos supaprastinimo ir tobulinimo praminės įmonėse ir statybose“ kuriame buvo nurodyta tobulinti ir supaprastinti buhalterinę apskaitą. Buvo sumažintas pirminių dokumentų skaičius, naudoti grupinius dokumentus. Supaprastinta medžiagų gavimo ir išdavimo iš sandėlio tvarka, sumažintas parašų ir rekvizitų skaičius. Sumažintas balanse naudojamas sąskaitų skaičius. 1966 m. įsikūrė pirmi skaičiavimo centrai. Didelėse įmonėse pradėta mechanizuoti apskaitą. Visuose įmonėse pradėta taikyti žurnalinę – orderinę apskaitos forma. 1971 m. kai kur pritaikyta perfokortinė automatizuota apskaitos forma. Tarybų Sąjungos laikais iškilo problema, kad įmonių vadovai nesuprato pačios apskaitos ir jos svarbos. Aukštosiose mokyklose ir technikumuose per mažai buvo skiriama dėmesio praktiniam apskaitos mokymui.
[taisyti] Apskaita Lietuvoje atgavus nepriklausomybę (nuo 1990 m.)
Atgavus nepriklausomybę iš karto Lietuvoje pradėta pereiti prie rinkos ekonomikos, vykdoma greita „privatizacija“. Taip pat Lietuva paveldėjo iš Tarybų Sąjungos laikų likusias apskaitos problemas. Daugybėje registrų nebuvo tiksliai nurodoma kas juose apskaitoma – vietoj prekių grupių nurodomi tik sąskaitų numeriai. Įmonių vadovai ne labai žinojo pačios apskaitos vedimo, jie ne tik, kad neorganizavo apskaitos bet net negalėjo sukontroliuoti buhalterių darbo o jais tiesiog pasitikėdavo. Mažose įmonėse buvo patikima apskaitą vesti vadovų giminaičiams, kartais iki tol su apskaitą nieko bendro neturėjusiems asmenims. Juos dažniau domino tik atskiri apskaitos barai, sakykim atsiskaitymai, atsargos sandėlyje, išlaidų struktūra, o kartais tik likutis sąskaitoje.
Lietuvoje daliai įmonių buvo įvestas privalomas auditinis patikrinimas. Audito įmonėse dažnai dirbo tik ką baigę aukštąsias mokyklas asmenys visai neturintys jokios apskaitos patirties, o kartais su apskaitą visai nieko bendro neturėję asmenys. Dažnai auditoriau kvalifikacija buvo daug žemesnė negu įmonėse dirbančių buhalterių. Vis dėlto audito firmos ne tik patikrindavo atskaitomybę bet ir nurodydavo apskaitos trūkumus.
Valstybės vyriausybei buvo aišku, kad mokesčius reikės rinkti iš privačių įmonių. Nuo Tarybų Sąjungos laikų išliko daug didelių gamyklų, beveik visai nebuvo smulkių gamintojų. Gamyklos buvo nors ir didelės bet gamino labai skirtingą produkciją. Negalima buvo rinkti mokesčius tik iš kokio nors lengvai apskaitomo vienintelio vienodo turto, sakykim kaip feodalizmo laikais žemės ir žmonių. Buvo planuojama daugiausiai surinkti mokesčius ne iš pavienių leidimus verstis ūkine veikla gavusiu žmonių, o iš įmonių pelno ir apyvartos.
Pastebėta, kad apskaita pateikia tikslius duomeninis vadovams apie įmonėje esamą turtą bet visai nekontroliuoja ir nesulaiko įmonių vadovų nuo akivaizdžiai savanaudžių veiksmų sudarant sutartis pasisavinti įmonių turtą ar nuslėpti mokesčius. Taip pat įmonių vadovai pradėjo nerodyti tikros apyvartos. Mokesčius renkančiose institucijose buvo siūloma atsisakyti aritmetinės buhalterinės apskaitos kontrolės.
Dėl kažkokių tai priežasčių Lietuvoje buhalterinės apskaitos vedimo tvarkos nebuvo labai keičiamos, ko nepasakysi apie kitas gyvenimo sferas reguliuojančius įstatymus. Sakykim Lietuvoje iki 2001 m. kovo 15 biudžetinės įstaigos vadovavosi Tarybų Sąjungos biudžetinių įstaigų apskaitos vedimo metodika.
Pradiniu nepriklausomybės laikotarpiu Lietuvos apskaita pasižymėjo įvairių pirminių dokumentų numeracija. Įmonės turėjo nusipirkti iš valstybės numeruotus griežtos atskaitomybės blankus. Biudžetinėms įmonėms buvo nurodyta kas mėnesi inventorizuoti pas save turimus griežtos atskaitomybės blankus.
Visose, net ir labai mažose parduotuvės, o vėliau net autobusiukuose turėjo būti įrengti kasos aparatai. Jie turėjo ir gana sėkmingai įvykdė savo užduoti – registruoti įplaukas.
Pingant kompiuteriams ir dėl to plačiau naudojant kompiuterius atsirado Lietuviškos buhalterinės apskaitos programos. Pirma jos buvo ne labai tobulos, kartais net gaišindavo buhalterių laiką. Galiausiai kompiuterinės programos labai padėdavo vesti apskaitą kai kuriuose baruose, tokiose kaip darbo užmokesčio, ilgalaikio turto nusidėvėjimo, trumpalaikio turto, medžiagų apskaitos. Kompiuterinės apskaitos programos ne tik padėdavo apskaitoje bet labai palengvindavo įvairių dokumentų surašymą, kompiuteris juos tiesiog atspausdindavo.
[taisyti] Apskaita Lietuvai įstojus į Europos Sąjunga (nuo 2004 m.)
Stojant į Europos Sąjungą Lietuvoje jau svarbiau buvo žiūrima į apskaitą. Susiklostė situacija, kad didelėse įmonėse, kur dirbo po kelis šimtus žmonių, šimtui darbuotojų teko vienas buhalteris. Dėl apskaitos sudėtingumo mažos įmonės pradėjo priiminėti kvalifikuotus buhalterius. Jų išlaikymui mažoms įstaigoms reikėjo skirti didesnę dalį savo pajamų negu didelėms įmonėms.
Kai kuriose audito įmonėse dirbantys darbuotojai juose dirbo jau daugiau kaip po 10 metų, todėl įgijo praktiką ir dėl to pakilo audito firmų lygis. To pasėkoje pakilo ir audito firmų teikiamų rekomendacijų lygis.
Pagal Europos Sąjungos reikalavimus Lietuva turėjo atsisakyti kai kurių pradinių dokumentų numeravimo. Nebuvo pastebėta, kad tai butu padare kokia nors įtaką mokesčių surinkimui. Lietuvos įmonės ir įstaigos po įstojimo į Europos Sąjungą vietoj importuotoms prekėms pateikiamų importo deklaracijų turėjo pateikti kitose Europos Sąjungos šalyse išrašytas užsienio kalba sąskaitas – faktūras.
