Italijos istorija
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Turinys |
[taisyti] Ankstyvoji istorija
Italijos istorija yra turbūt svarbiausia visų palei Viduržemio jūrą išsidėsčiusių šalių kultūriniam ir socialiniam vystymuisi. Prieš įsigalint Romos valstybei, Italijoje gyvavo keletas kultūrų: pietuose graikų kolonijos, vadinamoji Didžioji Graikija, italikų gentys, atvykusios čia iš Vidurio Europos Bronzos amžiuje – sabinai, samnitai ir kt., etruskų civilizacija, kilusi iš Mažosios Azijos ir asimiliavusi dalį italikų, šiaurėje, Cisalpinėje Galijoje gyveno keltai.
[taisyti] Roma
Pagrindinis straipsnis: Senovės Roma
Po to įsigalėjo Romos valstybė, kuri dominavo šią pasaulio dalį daugelį šimtmečių.
[taisyti] Viduramžiai
Po Vakarų Romos imperijos žlugimo Italiją užėmė Odoakras ir ji tapo ostrogotų karalystės dalimi. Justiniano I-ojo laikais Bizantijai pavyko atkovoti didžiąją dalį Italijos (Ravena, Roma, Venecija). Po to Italijos šiaurę užkariavo langobardai, kurių vardas išliko Lombardijos regione. Po karaliaus Alboino mirties susikūrė kelios langobardų kunigaikštystės (Benevento, Spoleto ir kt.). Karalystė atkurta 584 m. Langobardų sostinė buvo Pavija. Kentėdamas nuo langobardų popiežius kreipėsi į Frankų imperijos valdovą Karolį Didįjį, kuris užėmė Lombardijos karalystę ir Spoleto kunigaikštystę bei pasiskelbė langobardų karaliumi. 781 m. Italija tapo savarankiška karalyste, valdoma Karolio Didžiojo sūnaus Pipino.
Viduramžiais Šiaurės ir Centrinėje Italijoje klestėjo miestų respublikos (Genuja, Venecija, Florencija, Milanas ir t.t) buvusios prekybos, meno ir kultūros centru. Būtent čia XIV amžiuje gimė Renesansas. XIV-XVI amžių Italijos miestų visuomenė istorikų laikoma ankstyvųjų kapitalistinių santykių pavyzdžiu.
Centrinė Italijos dalis aplink Romą tapo popiežiaus domenu.
Pietų Italija po Frankų imperijos suirimo patyrė vikingų ir arabų įsiveržimus. Arabai 827 užėmė Siciliją ir pasiliko joje dar du šimtus metų. XI amžiuje į Siciliją ir pietinę pusiasalio dalį įsiveržė vikingai, kur įkūrė Sicilijos karalystę. XII amžiaus pabaigoje Sicilijos karalystė tapo Šventosios Romos imperijos dalimi.
[taisyti] Naujieji laikai
XVI a. didžiojoje Italijos dalyje įsitvirtino Ispanija, o po 1701 – 1714 Ispanijos palikimo karų – Austrijos Habsburgai. Romoje yra svarbiausi baroko epochos paminklai.
Nuo XVIII a. pb. Italijoje prasideda judėjimas už nacionalinį išsivadavimą ir teritorinio susiskaidymo likvidavimą (Risordžimento). XVIII a. pb. – 1814 m. Italija buvo Napoleono Prancūzijos valdžioje. 1814 – 1815 m. Vienos kongresas Italijoje atkūrė feodalines – absoliutines monarchijas. Kovai už Italijos suvienijimą vadovavo karbonarai, „Jaunoji Italija“ ir kitos organizacijos.
[taisyti] Italijos suvienijimas
1859 m. Austrija neteko Lombardijos, kuri prijungiama prie Sardinijos karalystės. Iki 1860 m. pabaigos Italijos teritorija praktiškai buvo apjungta aplink Sardinijos karalystę (nuo 1861 m. – Italijos karalystė). Pagrindinis Italijos susivienijimo architektas buvo Camillo Benso di Cavour, Viktoro Emanuelio ministras. Pati Roma dar dešimtmečiui liko popiežių valdžioje ir Italijos karalystės dalimi tapo tik 1870 m. rugsėjo 20 d., galutinę Italijos susivienijimo datą. Popiežiams liko Vatikanas, svarbus anklavas, iš visų pusių supamas Italijos.
[taisyti] Fašistinė diktatūra
Benito Mussolini 1922 įvykdęs valstybės perversmą, vadinamąjį Žygį į Romą, įvedė fašistinę diktatūrą. Valdant Mussolini Italija vykdė agresyvią užsienio politiką. žgrobė Etiopiją (1935 – 1936), Albaniją (1939). Sudariusi sąjungą su Vokietija ir Japonija, 1940 m. Italija įstojo į Antrąjį pasaulinį karą ir galiausiai jį pralaimėjo. 1945 m. Pasipriešinimo judėjimo ir anglų bei amerikiečių pajėgų Italija buvo išlaisvinta. 1946 m. referendumas dėl monarchijos pasibaigė Italijos respublikos paskelbimu ir naujos konstitucijos priėmimu 1948 m. sausio 1 d. Karališkosios šeimos nariai buvo išsiųsti į tremtį dėl jų ryšių su fašistiniu režimu, ir grįžti į šalį jiems leista tik 2002 m.
[taisyti] Šiuolaikinė epocha
Po Antrojo pasaulinio karo politinėje arenoje dominavo krikščionių demokratų partija, kuri 1945 – 1981 ir 1987 – 1992 m. formavo vyriausybes. Didelis korupcijos augimas visose valdžios grandyse privedė prie rinkimų sistemos pakeitimo. 1993 m. rugpjūčio 4 d. priimas naujas parlamento rinkimų įstatymas.
Italija buvo tarp NATO ir Europos Sąjungą įsteigusių valstybių, 1999 m. įsivedė eurus.
