Kabantieji Babilono sodai
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Kabantieji sodai (arba Semiramidės sodai) – tai vienas iš septynių pasaulio stebuklų, pastatyti senovės mieste Babilone.
Manoma, kad šie sodai sukurti apie 600 m. pr. m. e. Juos pastatyti įsakė karalius Nabuchodonosaras. Legenda teigia, kad sodai buvo sukurti, nes karaliaus žmona Amytis (Semiramidė) ilgėjosi savo gimtųjų namų Persijos kalnuose. Karalius negalėjo žiūrėti į liūdinčią žmoną ir nusprendė ją nudžiuginti didžiuliais sodais, priminsiančiais jai namus.
Kabantys sodai turėjo būti prie upės, kad lengviau būtų juos drėkinti. Sodai ypatingi tuo, kad jie buvo sukurti terasose, galėjusiose siekti 40 m aukštį. Į sodus įvairiausių rūšių augalai: figos, migdolai, riešutmedžiai, granatai, vijoklinės rožės, vandens lelijos ir daugybė kitų – buvo atgabenti iš visos imperijos. Sodams drėkinti buvo naudojamas Eufrato upės vanduo.
