Karpatai
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Karpatai – vidurinės Europos kalnynas, sudarąs raukšlėtinių kalnų sistemos tęsinį tarp Alpių ir Balkanų. Jie prasideda prie Dunojaus, ties Bratislava ir netaisyklingu puslankiu tęsiasi 1300 km iki Dunojaus ties Geležiniais Vartais. Jų plotas yra apie 190 000 km². Vakarų karpatai suskilę į kelias šakas: V.Beskidus, mažuosius Karpatus, Aukštuosius Tatrus ir Baltuosius kalnus. Pietinė dalis vadinama Transilvanijos Alpėmis. Aukščiausioji viršūnė Gerlachovka (Aukštutiniuose Tatruose) 2663 m. Transilvanijos Alpių aukščiausioji viršūnė Negoi (2536 m), o rytiniuose Karpatuose Pietrosulio viršūnė (2305 m). Tik aukščiausiosios vietos turi alpinį charakterį. Klimatas šiurkštus, žiemos šaltos, vasaros karštos, daug drėgmenų. Žemesnėse vietose apaugę ąžuolų ir bukų miškais, aukštesnėse – pušynais. Gyventojai slovakai, guralai, ukrainiečiai ir rumunai. Jie verčiasi miškininkyste, augina avis, medžioja, slėniuose ūkininkauja. Transilvanijos Alpių išoriniame pakraštyje išgaunama nafta (Ploesti), kai kur iškasama druskos ir metalų rūdų. Iki 1945 m. Karpatuose, daugiausia Slovakijoj, gyveno apie 150 000 vokiečių, kurie čia buvo isikūrę XII-XIV a., bet apie 90% jų buvo ištremta į Austriją ir Vokietiją.
