Eritrocitozė
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Eritrocitozė – eritrocitų padaugėjimas kraujo tūrio vienete. Dažniausiai kartu padaugėja ir hemaglobino. Normaliai vyrai turi 4,5-5,5 mln/ml eritrocitų ir 140-16 g/l hemoglobino, moterys – 3,5-4,5 ml/ml eritorcitų ir 120-14 g/l hemoglobino. Skiriamos dvi eritorcitozės formos:
- Absoliuti eritrocitozė – eritrocitų ir hemoglobino pagausėjimas kraujo tūrio vienete. Ji atsiranda sustiprėjus eritropoezijai kai sutrinka neurohumoralinė eritropoezės reguliacija, padidėjus simpatinės nervų sistems tonusui, o taip pat esant skydliaukės, hipofizės, antinksčių hiperfunkcijai.
Dažniausiai ši eritrocitozė atsiranda dėl kvėpavimo ir kraujotakos nepakankamumo, hemoglobino funkcijos sutrikimo ir kt. Absoliuti eritrocitozė gali būti ir įgimta, kai būna hemoglobino molekulės globino defektai. Esant absoliučiai eritrocitozei padaugėja cirkuliuojančio kraujo (policiteminė hipervolemija), padidėja kraujo klampumas, sulėtėja kraujotaka, pakyla arterinis kraujospūdis, pasunkėja širdies darbas ir kt.
- Santykinė eritrocitozė – kraujo plazmos kiekio sumažėjimas dėl organizmo skysčių pusiausvyros sutrikimo (vėmimo, viduriavimo, nudegimų). Jos metu bendras eritrocitų kiekis nepakinta.
