Fiodoras Tiutčevas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Fiodaras Tiutčevas (rus. Федор Иванович Тютчев; 1803 m. – 1873 m.) – rusų poetas, diplomatas, Peterburgo Mokslų akademijos narys korespondentas.
[taisyti] Biografija
Kilęs iš senos dvarininkų giminės, kurios pradžia atsekama iki Zacharijo Tiutčevo, minimo Pasakojime apie Mamajaus mūšį (Сказание о Мамаевом побоище). Pavardė kilusi iš uigūrų kalbos žodžių kütüči ‘piemuo’, tüt ‘rūkyti’, tütäči ‘grojantis piemens rageliu’. Šeimyninė legenda „Tiutčevų“ pavardę kildina iš Dudgi, italų keliautojo XIII a. pabaigoje kartu su Marku Polu keliavusiu į Kiniją ir aplankiusio Rusiją. F.Tiutčevo dėdė Nikolajus Andrejevičius artimai bendravo su savo žiaurumu garsėjusia dvarininke Saltykova (Saltyčicha).
Gyveno Miunchene, Turine, asistavo Gejne, Šelingą. Literatūriniame gyvenime nedalyvavo. Išsaugota apie 400 jo eilėraščių, kurių eilutės labai dažnai cituojamos Rusijoje. Ankstesnieji eilėraščiai sukūrė XVIII amžiaus poetines tradicijas Rusijoje. 1830-ais metais jo eilėraščiuose labai stipriai matosi europietiško romantizmo tradicijos, ypač vokiško. Tai yra filosofinė lyrika, pagrindinės temos: apmąstymai apie pasaulio sukūrimą, žmogaus, gamtos likimą. 1840-ais metais parašė keletą politinių straipsnių apie Rusijos ir Vakarų civilizacijos sentikius. 1850-ais Tiutčevas sukūrė daug romantinių, meilės eileraščių, kuriuose meilė yra kaip tragedija. Šie eilėraščiai vėliau surinkti į taip vadinamą „Denisjevo ciklą“, tai yra eilėraščių ciklas, skirtas poeto E.A. Denisjevo meilužei. 1860-1870 metais Tiutčevo kūryboje daugiau eilėraščių politine tema.
Pats garsiausias poeto eilėraštis: „Silentium!“. Liūdnas šaukimas tylėti, su apgailestavimu, kad vienas žmogus niekada nesugebės iki galo suprasti kitą.
[taisyti] Nuorodos
 |
Šis biografinis straipsnis yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydamas šį straipsnį. |
