Indo slėnio civilizacija
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Pietų Azijos istorija       Indijos istorija |
|||||
|---|---|---|---|---|---|
| Akmens amžius | 70,000–3300 pr. Kr | ||||
| · Mehrgarhos kultūra | · 7000–3300 pr. Kr. | ||||
| Indo slėnio civilizacija | 3300–1700 pr. Kr. | ||||
| Vėlyvoji Harapos kultūra | 1700–1300 pr. Kr. | ||||
| Vedų periodas | 1500–500 pr. Kr. | ||||
| · Geležies amžiaus karalystės | · 1200–700 pr. Kr. | ||||
| Mahadžanapadas | 700–300 pr. Kr. | ||||
| Magadha | 1700 pr. Kr. –550 po. Kr. | ||||
| · Maurjų imperija | · 321–184 pr. Kr. | ||||
| Viduriniosios karalystės | 230 pr. Kr. –1279 po Kr. | ||||
| · Satavahanos imperija | · 230 pr. Kr. –199 po. Kr. | ||||
| · Kušano imperija | · 60–240 po Kr. | ||||
| · Guptų imperija | · 240–550 po. Kr. | ||||
| · Pala imperija | · 750–1174 | ||||
| · Čola imperija | · 848–1279 | ||||
| Musulmonų sultonatai | 1206–1596 | ||||
| · Delio sultonatas | · 1206–1526 | ||||
| · Dekano sultonatas | · 1490–1596 | ||||
| Hojsala imperija | 1040–1346 | ||||
| Kakatija imperija | 1083–1323 | ||||
| Vidžajanagara imperija | 1336–1565 | ||||
| Moghulų imperija | 1526–1707 | ||||
| Marathų imperija | 1674–1818 | ||||
| Kolonijinė Indija | 1757–1947 | ||||
| Šiuolaikinė Indija | 1947 onwards | ||||
| Valstybių istorijos Bangladešo istorija · Butano istorija · Indijos Resp. istorija Maldyvų istorija · Nepalo istorija · Pakistano istorija Šri Lankos istorija |
|||||
| Regionų istorijos Asamo istorija · Bengalijos istorija · Pakistano regionai Pandžabo istorija Sindho istorija · Pietų Indijos istorija Andhra Pradešo istorija · Tamilnado istorija · Tibeto istorija |
|||||
| Įvairios istorijos sritys Indijos dinastijos · Ekonomikos istorija · Indologija Lingvistinė istorija · Meno istorija · Laivybos istorija Karybos istorija · Mokslo ir technologijų istorija · Laiko juosta |
|||||
|
|
|||||
3000–1500 m. pr. m. e. šiaurės vakarų Indo slėnio dalyje (dabartinis Pakistanas) vystėsi Harapos ir Mohendžo Daro kultūra. Tai seniausia žinoma Indostano subkontinente civilizacija, susiformavusi Sarasvati ir Indo upių slėniuose.
Turinys |
[taisyti] Civilizacijos kilmė ir paplitimas
VII-VI tūkstm. pr. m. e. minėtų upių baseinuose pagausėja nuolatinių gyvenviečių, kurių gyventojai augino kviečius, miežius, laikė karves, avis, ožkas; be akmeninių vartojo ir varinius bei bronzinius įrankius. Apie 3100 m. pr. m. e. minėtoje teritorijoje atsiranda pirmieji įtvirtinti miestai. Beje, vadinamoji „Ankstyvoji Indo slėnio kultūra“ (jai būdinga keramika, variniai įrankiai ir karoliai iš pusbrangių akmenų aptinkami daugiausia Pandžabe) dabar daugelio tyrinėtojų laikoma jau nebe Harapos kultūros „ankstyvąja faze“ ar „prototipu“, o šiai kultūrai gimininga savita archeologine kultūra.
Harapos kultūra (kartais „tradiciškai“ pavadinama ir „Indo slėnio kultūra“,- nepaisant to, kad Indo slėnyje buvo paplitęs tik periferinis šios kultūros variantas), kuri chronologiškai beveik sutampa su senovės Egipto ir Šumero civilizacijomis, susiformavo vad. Protoharapiškosios (arba „Hakros keramikos“) kultūros pagrindu ir egzistavo nuo IV tūkstm. pr.Kr. pabaigos iki maždaug 1900 m. pr. m. e. Jos miestų liekanas dabartinio Pakistano teritorijoje 1921-1922 m. atrado Indijos Archeologijos tarnybos surengta ekspedicija. Naujausi atradimai rodo, kad ši kultūra kurį laiką aprėpė didžiulę teritoriją nuo Persų įlankos vakaruose iki Gango aukštupio baseino rytuose ir nuo buvusios tarybinės Vidurio Azijos šiaurėje iki dabartinės Maharaštros valstijos pietuose. Maždaug iki XX a. 7 dešimtmečio pab. ši didžiausia iš visų žinomų senovės civilizacijų kone visuotinai laikyta „etniniu požiūriu protodravidiška“ ir tam tikra prasme buvo „[archeologinė] civilizacija be literatūros“, o milžiniškos apimties vedinėje raštijoje fiksuota neabejotinai urbanistinė bei marinistinė vedinė kultūra tuo pat metu atrodė tarsi „literatūra be [materialinės] civilizacijos“; dabar vis daugiau indologų (ypač Indijoje) Harapos kultūrą linksta tapatinti su vėlyvąja vedine civilizacija, tiksliau, vedinės civilizacijos „ankstyvųjų brahmanų“ (arba „sutrų“) tarpsniu.
[taisyti] Materialinė kultūra
Vieni didžiausių Harapos kultūros miestų – Harapa (vedinė Harjupija) ir Mohendžo-Daras (sąlyginis pavad.) – buvo gerai suplanuotos, maždaug 1 kv. mylios ploto gyvenvietės, turėjusios iki 40 tūkst. gyventojų. Įrankiai ir indai jose gaminti daugiausia iš vario ir bronzos. Be įprastų namų apyvokos daiktų ir darbo įrankių Harapos kultūros miestuose dar buvo gaminami grąžtai, ietigaliai, pjūklai, skustuvai, iš vario ir bronzos lietos žmonių ir gyvūnų statulėlės. Papuošalai gaminti iš vario, aukso, sidabro, švino ir pusbrangių akmenų, garsieji Harapos kultūros antspaudai – iš tam tikro minkšto akmens arba terakotos. „Harapiečiai“ intensyviai prekiavo su Mesopotamija (apie tai byloja, be kita ko, Ūre ir kt. Mesopotamijos miestuose aptinkami „harapietiški“ antspaudai). „Harapiečių“ eksportą į Šumerą sudarė daugiausia varis, auksas, medvilnė, mediena, dramblio kaulas, juvelyriniai dirbiniai, importą – alavas, sidabras, bitumas, vilnoniai audiniai, tikriausiai ir aliejus bei grūdai.
Nepaprastas visame Harapos kultūros areale regimas materialinės kultūros vienodumas, „harapietiškų“ svorio ir kt. matų vieningumas, taip pat visuose didesniuose šios kultūros miestuose buvusios iš akmens ir plytų statytos neaiškios paskirties „citadelės“ bei didelės grūdų saugyklos leidžia daryti išvadą apie efektyvų centralizuotą didžiulės teritorijos administravimą. Tačiau dėl Harapos kultūros nešėjų valstybinės organizacijos tipo tyrinėtojai nesutaria,- vieni spėja jį buvus monarchinį, kiti – teokratinį.
[taisyti] Kalbos ir rašto problema
Rasiniu atžvilgiu Harapos kultūros nešėjai buvo pietiniai europeoidai ir beveik nesiskyrė nuo dabartinių Harapos kultūros arealo gyventojų. Tuo tarpu dėl „harapiečių“ kalbos nesutariama. Dauguma indologų mano anuometiniame Šiaurės Vakarų Indostane skambėjus vadinamąsias protodravidų ir kt. neindoeuropietiškas kalbas. Tačiau vad. postmodernistai teigia „harapiečius“ kalbėjus bei rašius daugeliu indoariškų „protoprakritų“ ir vėlyvuoju vediniu sanskritu. Mat neseniai paaiškėjo, kad Harapos kultūros miestų gyventojai vartojo bene seniausią sanskritišką raidyną, kilusį iš toje pačioje teritorijoje ankstesniu laikotarpiu (IV tūkstm. pr. m. e.) vartoto ideografinio rašto. Iki šiol rasta per 4000 trumpų (nuo 1 iki 20 simbolių) „harapietiškų“ įrašų, kuriuose identifikuota apie 500 skirtingų simbolių (dar iki šių tariamų „protodravidų hieroglifų“, arba „Indo slėnio rašmenų“ iššifravimo buvo patikimai įrodyta, kad būtent iš jų išsirutuliojo seniausias brahmi rašto variantas). Taigi pasak XX a. pabaigoje vad. „Indo slėnio rašmenis“ pagaliau iššifravusio paleografo dr. Natvaro Džha, iš tiesų jie yra gremėzdiška „ikipaniniška“ sanskritiška abėcėlė („protobrahmi“), sudaryta iš 60 raidžių, 162 ligatūrų, daugelio skiemeninių ideogramų ir šventojo skiemens „OM“ ženklo (N.Džha atlikto „Indo slėnio rašmenų“ iššifravimo faktą visiškai patvirtino keletas žinomų sanskrito mokovų, asmeniškai išbandžiusių daktaro pateiktąjį Harapos rašmenų skaitymo kodą).
[taisyti] Religinis gyvenimas
Harapos kultūros miestuose būta religinės paskirties pastatų, religinę ar mitologinę prasmę neabejotinai turėjo daugelis tuose miestuose aptiktų terakotinių statulėlių bei antspaudų (viename iš jų pavaizduota svastika). Iš dalyje „Harapos antspaudų“ matomų jaučio, buivolo, elnio, tigro, dramblio, raganosio ir kt. gyvūnų atvaizdų paprastai daroma išvada apie „harapiečių“ visuomenėje paplitusį religinį gyvūnų garbinimą (kita vertus, minėtus atvaizdus galima interpretuoti ir kaip „harapiečių“ garbintų dievybių zoomorfinius pavidalus, šiuolaikiniame induizme išlikusius kaip tų dievybių vahanos). Atrodo, Harapos kultūros miestuose garbinta „Didžioji Motina“, kai kuriais savo bruožais primenanti vėlesnę Parvati. Daug diskusijų sukėlė medituojančios raguotos penkių gyvūnų apsuptos dievybės atvaizdas,- ilgą laiką manyta, kad ši dievybė buvusi savotiškas vėlesnio Šivos (Pašupačio) prototipas, tačiau dr. N.Džha greta šio tariamo „Protopašupačio“ atvaizdo esantį įrašą neseniai perskaitė kaip vieną iš daugelio Višnu vardų.
[taisyti] Civilizacijos žlugimo problema
Urbanistinė Harapos, arba Sarasvati-Indo (anot Indijos mokslininkų) civilizacija žlugo maždaug 2000-1800 m. pr. m. e., tačiau ji toli gražu neišnyko nepalikdama jokių pėdsakų.
Vadinamasis „posturbanistinis“ periodas truko apie tūkstantį metų. Nėra vieningos nuomonės apie šios civilizacijos žlugimo priežastis. Pagrindinės teorijos yra keturios: 1) klimato pasikeitimas ir žemės ūkio katastrofa; 2) stichinės nelaimės (Indo vagos pasikeitimas, didelių potvynių Mohendžo Dare pėdsakai, išdžiūvusi Sarasvati upė); 3) genčių, gal net indoarijų invazija; 4) epidemija.
