Jeronimas Kačinskas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jeronimas Kačinskas (1907 m. balandžio 17 d. Viduklėje – 2005 m. rugsėjo 15 d. Bostone, JAV) – kompozitorius, dirigentas, pedagogas.
Turinys |
[taisyti] Biografija
[taisyti] Lietuvoje
Pirmąsias muzikos žinias gavo iš tėvo vargonininko Jeronimo Kačinsko (1872 – 1936 m.). Tėvas buvo baigęs Raseinių dviklasę mokyklą ir Juozo Naujalio vargonininkų kursus. Vargonininkavo ir vadovavo chorams Viduklėje, Kuršėnuose, Micaičiuose, Papilėje ir Viekšniuose.
Sūnus Jeronimas lankė Kuršėnų pradžios mokyklą, o 1915 m. šeimai pasitraukus į Rusiją, mokėsi Maskvos priemiestyje Bronicuose, kur baigė rusišką pradžios mokyklą ir pirmąją gimnazijos klasę.
1918 m. šeimai grįžus į Lietuvą, Jeronimas su tėvais gyveno Kuršėnuose, Papilėje ir Viekšniuose. Uoliai mokėsi skambinti pianinu, dainavo ir giedojo choruose. Baigęs Viekšnių progimnaziją, 1923 m. įstojo į Klaipėdos Stasio Šimkaus vadovaujamą muzikos mokyklą-konservatoriją, kur skambinti fortepijonu mokėsi prof. G. Jaschino, prof. A. Schröderio ir C. Nemenoffo klasėse. Dainavo S. Šimkaus vadovaujamame chore, akompanavo būsimiesiems dainininkams.
1924 m. rudenį įstojo į Kauno Juozo Naujalio vadovaujamą muzikos mokyklą ir fortepijono studijas tęsė pas L. Dauguvietytę-Malko, o pas Joną Bendorių mokėsi harmonijos. 1925 m. rudenį vėl grįžo į Klaipėdą, kur konservatorijoje pas V. Kolenaty-Kamilovą ir L. Novaką mokėsi griežti altu, pas I. Prielgauską skambinti fortepijonu, o pas S. Šimkų ir Juozą Žilevičių – muzikos teorijos ir kompozicijos.
Netrukus pradėjo griežti S. Šimkaus vadovaujamame konservatorijos simfoniniame orkestre ir įvairiuose kameriniuose ansambliuose, vadovavo konservatorijos vyrų chorui (36 dalyviai), dalyvavo Giedotojų draugijos kultūriniuose renginiuose, dainavo Miko Petrausko operetėje „Consilium facultatis“, kartu su Antanu Vaičiūnu statė S. Šimkaus baladę „Nugrimzdęs dvaras“, koncertavo daugelyje Žemaitijos miestelių. Su Vytautu Marijošium, Juozu Strolia ir Motiejumi Budriūnu 1927 m. konservatorijoje įkūrė „Vaivorykštės“ būrelį.
1929 m. rudenį J. Kačinskas įstojo į Prahos konservatoriją, kur pas prof. J. Kfičką studijavo kompoziciją (privačiai kompozicijos dar mokėsi pas prof. O. Šiną), gilino fortepijono, operinio ir simfoninio dirigavimo žinias (prof. P. Dedečeko ir M. Doležilio klasės).
1930 – 1931 m. pas prof. A. Habą studijavo ketvirtatonės muzikos sistemą ir atematinę kompoziciją. Baigęs studijas, 1931 m. grįžo į Lietuvą ir pradėjo dirbti Kaune, Valstybės teatre ir muzikos mokykloje. 1931 m. lapkričio 3 d. Valstybės teatre debiutavo kaip simfoninio orkestro dirigentas. Prisidėjo prie „Muzikos barų“ leidybos, 1932 m. kartu su Vincu Bacevičium ir M. Budriūnu įkūrė Muzikos progresistų draugiją, rašė straipsnius, „Muzikos barų“ priede išleido savo dainų ir giesmių, dirigavo Lietuvos jaunimo sąjungos simfoniniam orkestrui.
1932 m. rudenį Klaipėdos muzikos mokykloje-konservatorijoje pradėjo dėstyti privalomą fortepijoną ir kamerinį ansamblį, 1933 m. įkūrė ketvirtatonės muzikos teorijos ir choro dirigavimo klases, suorganizavo styginių kvartetą (pats griežė altu), rengė koncertus. Atgaivino simfoninį orkestrą, kurio pagrindą sudarė konservatorijos dėstytojai ir moksleiviai – 45 muzikantai. Per 1933 – 1934 m. sezoną orkestras surengė šešis simfoninės muzikos koncertus. Buvo kviečiamas diriguoti orkestrui ir Kaune.
Vadovavo ir chorams: Klaipėdos darbininkų chorui, čekoslovakų chorui, talkino Stepo Sodeikos vadovaujamam „Vaidilutės“ chorui ir kt. 1933 m. 2-ajai Klaipėdos krašto dainų šventei parengė Giedotojų draugijos vyrų chorą. 1934 m. rudenį simfoninį orkestrą ėmus globoti „Aukuro“ draugijai, J. Kačinsko iniciatyva 1934 m. gruodžio 8 d. miesto teatre įvyko Džiuzepės Verdžio operos „Traviata“ premjera, o 1935 m. gegužės 24 d. Šarlio Guno operos „Faustas“ premjera. Orkestrui talkino „Vaidilutės“ choras ir solistai. Operų spektakliai parodyti Šiauliuose, Tauragė]]je ir Šilutėje. Iš viso surengta 30 „Traviatos“ ir 15 „Fausto“ spektaklių. 1936 surengti paskutiniai penki simfoninės muzikos koncertai.
1936 m. J. Kačinskas buvo pakviestas dirbti Valstybės teatro dirigentu-akompaniatorium, bet 1937 m. pradžioje šio darbo atsisakė ir vėl sugrįžo į Klaipėdą. Muzikos mokyklos direktorius Juozas Karosas jį paskyrė privalomo fortepijono dėstytoju ir vicedirektorium. J. Kačinskas akompanavo solistams, griežė įvairiuose instrumentiniuose ansambliuose ir koncertavo Klaipėdos krašte. Daug prisidėjo prie šio krašto chorų sąskrydžių ir dainų švenčių organizavimo, 1938 m. dainų šventei Klaipėdoje parengė 30 dalyvių lietuvių darbininkų vyrų chorą. Šventės išvakarėse koncertavo J. Kačinsko diriguojamas Kauno radiofono simfoninis orkestras.
Dirigentas rašė spaudoje apie Klaipėdos muzikinį gyvenimą. J. Kačinsko pastangomis 1936 m. Lietuva tapo Tarptautinės šiuolaikinės muzikos draugijos (SIMC) nare. 1937 m. kartu su V. Bacevičium J. Kačinskas pirmą kartą dalyvavo tarptautiniame muzikos festivalyje Paryžiuje, 1938 m. su kitais muzikais Londone (buvo atliktas J. Kačinsko „Nonetas“), o 1939 m. – Varšuvoje ir Krokuvoje.
1938 m. rudenį J. Kačinskas persikėlė į Kauną ir iki 1940 m. buvo Radiofono simfoninio orkestro dirigentas. Daugiausia propagavo užsienio klasikų ir lietuvių kompozitorių kūrinius, rengė viešus koncertus. 1940 m. dalis Kauno radiofono darbuotojų buvo perkelta į Vilnių, J. Kačinskas tapo vadovu, dirigavo Rygos ir Talino simfoniniams orkestrams. Kartu dėstė ir Vilniaus muzikos mokykloje – privalomą fortepijoną, kamerinį ansamblį, simfoninį dirigavimą, vadovavo orkestrui ir chorui. Jo mokiniai buvo žinomi muzikai J. Navakauskas, Bronius Budriūnas, V. Žilius, A. Učiukas, Alfonsas Mikulskis, Jonas Švedas, Algis Šimkus, A. Kalinauskas, Povilas Bekeris, Eduardas Pilypaitis, Valteris Banaitis ir kt. J. Kačinskas buvo pakviestas pirmininkauti Meno tarybai, buvo atkurtos Lietuvos muzikų draugijos pirmininko pavaduotojas.
1942 – 1944 m. dirigavo Vilniaus operai: Džiuzepės Verdi „Traviata“, Šarlio Guno „Faustą“, Džakomo Pučinio „Madam Butterflay“, Džoakino Rosinio „Sevilijos kirpėją“. Iš viso dirigavo apie 250 operų spektaklių. Lietuvoje – daugiau kaip 600 simfoninės ir vokalinės muzikos koncertų.
[taisyti] Emigracijoje
1944 m. rudenį J. Kačinskas pasitraukė į Vakarus. Iš pradžių apsistojo Čekoslovakijoje (Lednicoje), o 1945 m. persikėlė į Vokietiją – Landshuto lietuvių pabėgėlių stovyklą, paskui – į Augsburgo priemiestį Hochfeldą. Aktyviai įsijungė į kultūrinį gyvenimą: akompanavo solistams, vargonininkavo bažnyčioje per lietuvių pamaldas, Augsburge vadovavo 60 dalyvių mišriajam chorui ir simfoniniam orkestrui, rengė koncertus. 1946 – 1947 m. jo suburtas choras organizavo jungtinius Baltijos tautų koncertus. 1947 m. sausio 25 d. Augsburgo Ludwingsbane prestižinėje salėje surengė didelį choro ir simfoninės muzikos koncertą. Chorui iširus, su nedidele moterų vokaline grupe giedojo Hochfeldo Šv. Antano bažnyčioje, kur ir vargonininkavo. Sukūrė poemą „Giesmė į šviesą“, ją 1948 m. atliko su Augsburgo simfoniniu orkestru, parašė dvi giesmes: „Didis, Galingas“ ir „Rex Christe“.
1949 m. pavasarį J. Kačinskas atvyko į JAV ir apsigyveno Bostone. Tuoj įsijungė į aktyvią muzikinę veiklą. Su pertrauka iki 1995 m. vargonininkavo ir vadovavo chorui Šv. Petro lietuvių parapijoje. Mišrųjį chorą buvo padidinęs iki 75 dalyvių, bet vėliau jis vėl sumažėjo iki 40 narių. Pirmą kartą atliko J. Žilevičiaus Šv. Juozapo garbei sukurtas mišias, parengė Šarlio Guno Šv. Cecilijos mišias, A. Dvofäko „Stabat Mater“, J. Kačinsko „Missa in Honorem Immaculati Cordis Beatae Mariae Virginis“ ir kt.
Uoliai propagavo lietuvių kompozitorių dainas: Juozo Žilevičiaus „Anoj pusėj ežero“, Česlovo Sasnausko „Užmigo žemė“, Stasio Šimkaus, Juozo Gruodžio, Valterio Banaičio, Broniaus Budriūno, Stasio Gailevičiaus bei kitų autorių kūrinius. Choras giedojo bažnyčiose ir nemažai koncertavo daugelyje JAV miestų: Brocktone, Worcesteryje, Lawrence, Hartforde, New Britain, Bostone ir kitur. Dalyvavo įvairiuose tautiniuose renginiuose ir televizijos laidose, 1964 m. – Pasaulinės parodos Niujorke Lietuvių dienoje, 1961 m. – 2-ojoje, 1966 m. – 3-ojoje ir 1971 m. – 4-ojoje JAV ir Kanados lietuvių dainų šventėse Čikagoje.
Nuo 1958 m. kurį laiką vargonininkavo Šv. Jono Krikštytojo slovakų parapijoje netoli Čikagos (Whiting). Vadovavo keliems parapijos chorams, Čikagos Lietuvių vyrų chorui, dirbo chormeisteriu Čikagos lietuvių operoje. Kurį laiką vargonininkavo ir vadovavo chorui Dangaus Vartų airių parapijoje. 1965 – 1968 m. buvo Bostono priemiesčio Veikfildo (Wakefield) amerikiečių choro (70 dalyvių) „Polyuria“ dirigentas. Dirigavo Niujorko, Vašingtono, Bostono, Brocktono ir Cambridžo simfoniniams orkestrams.
1960 – 1969 m. buvo Melrose simfoninio orkestro dirigentas. 1967 – 1986 m. Bostono Berklio muzikos kolegijoje kompozicijos ir dirigavimo dėstytojas, simfoninio orkestro ir choro vadovas, nuo 1985 m. profesorius emeritas. J. Kačinsko rūpesčiu lietuvių kompozitorių muziką populiarino garsūs JAV simfoniniai orkestrai. 1962 m. jis dalyvavo Kultūros kongrese Čikagoje, 1963 m. religinės muzikos festivalyje Bostone, buvo 1964 m. Pasaulinės parodos Lietuvių dienos Niujorke, 1961 ir 1966 m. – JAV ir Kanados lietuvių dainų švenčių dirigentas Čikagoje. 1967 m. gruodžio 10 d. kompozitoriaus 60-mečio proga surengtas jo pirmas autorinis koncertas, 1987 m. balandžio 15 d. Berklio muzikos kolegijoje surengtas autorinis koncertas 80-mečio proga. Įvyko ir daugiau kompozitoriaus autorinių koncertų.
Nuo 1987 m. J. Kačinsko muzika vis dažniau pradėjo skambėti ir Lietuvoje. 1982 m. kompozitorius apdovanotas JAV LB Kultūros tarybos premija, nuo 1989 m. – Lietuvos kompozitorių sąjungos garbės narys. 1991 ir 1992 m. lankėsi Lietuvoje (Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Viduklėje), 1991 m. apdovanotas Lietuvos nacionaline premija (įteikta 1992 m. vasario 17 d. Vilniaus rotušėje). 1991 m. suteiktas Klaipėdos miesto Garbės piliečio vardas ir chorinės bendrijos „Aukuras“ garbės nario vardas, Klaipėdos universiteto Menų fakulteto garbės profesoriaus vardas, 2-oji vaikų muzikos mokykla pavadinta Jono Kačinsko vardu.
[taisyti] Kūryba
Gausi ir įvairi J. Kačinsko kūryba – iš viso daugiau kaip 100 kūrinių. Tai originalios ir harmonizuotos liaudies dainos mišriems, vyrų, moterų chorams ir solistams, giesmės, mišios, kantatos. Paminėtinos didesnio populiarumo įgijusios jo dainos chorams „Pjovėjas“, „Beržas“, „Per girias“, „Rauda“, „Žvangučiai“, „Kelionės daina“, „Vidurnakčio tyla“. Giesmės: „Didis, Galingas“, „Ave Maria“, „Gimimo giesmė“, „Malda“, „Sanctus“, „Rex Christe“, „Neapleisk mūsų“, „Šventa naktis“ ir kt. Stambus kūrinys „Missa in Honorem Immaculati Cordis Beatae Mariae Virginis“, „Missa brevis“, „Te Deum laudamus“, „Mišios Šventosios Dvasios garbei“, „Mišios Švenčiausios Jėzaus Širdies garbei“ ir kt. Minėtinos kantatos „Saulės giesmė“ ir „Ateities giesmė“, vieno veiksmo opera „Juodas laivas“. Kompozitorius sukūrė muzikos dramos spektakliams, nemaža simfoninių ir kamerinių kūrinių.
J. Kačinsko dainos „Pjovėjas“ ir „Rauda“ skambėjo 1961 ir 1966 m. JAV ir Kanados lietuvių dainų šventėse Čikagoje. 1996 m. liepos 27 d. Klaipėdoje kamerinis choras „Aukuras“ ir Lietuvos simfoninis orkestras atliko specialiai Klaipėdai sukurtą siuitą-kantatą „Baltija“ (dirigavo G. Rinkevičius).
1997 m. išleista stambi muzikologės Danutės Petrauskaitės knyga „Jeronimas Kačinskas“.
[taisyti] Šaltinis
Boleslovas Zubrickas. Pasaulio lietuvių chorvedžiai: enciklopedinis žinynas. Vilnius, 1999. Informacijos publikavimui gautas žodinis autoriaus leidimas.
