Kauno radijo stotis
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Kauno radijo stotis (Kauno radiofonas, Valstybės radiofonas) – pirmoji radijo stotis Lietuvoje.
Kauno radijo stotis pradėta kurti 1910 m., kai carinės Rusijos armijos ryšių tarnybos dalinys Kauno tvirtovės Žaliakalnio forte pradėjo statyti „Telefunken“ firmos 1,5 kW galingumo radiotelegrafo stotį. Pirmojo pasaulinio karo metu stotimi naudojosi vokiečiai, o karui pasibaigus, 1919 m. ją perėmė Lietuvos kariuomenė (pradėjo veikti nuo 1919 m. liepos 9 d.).
Mintis statyti radijo stotį kilo jau pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos gyvavimo metais. Grupė pažangių Lietuvos ryšių specialistų (inž. A. Sruoga, inž. I. Sližys, inž. P. Masiulis) dar 1920 m. ėmė rūpintis radijo stoties statyba. Radijo ryšio vystymosi kryptį Lietuvoje nulėmė išplėstinis pasitarimas (prisijungė inž. A. Jurskis, inž. A. Fadeevas, P. Mašiotas), kuris priėmė sprendimą statyti radijo stotį su negęstančių bangų lempiniu generatoriumi. Stoties radijo siųstuvo ir radijo įrenginio technines sąlygas paruošė radijo inžinierius Alfonsas Jurskis.
Užsakymas pastatyti radijo stotį buvo atiduotas Prancūzijos firmai „Societe Francaise Radioelectrique“ (SFR), kuri 1923 m. Žaliakalnyje, Vytauto kalne, pradėjo 3,5 kW radijo stoties statybos darbus, toje pat vietoje, kur stovėjo Rusijos armijos telegrafo stotis. Stoties ir statybos viršininku paskirtas patyręs radijo inžinierius Kleopas Gaigalis.
1926 m. birželio 12 d., 19 valandą iš Kauno radijo stoties į eterį nuskriejo šaukiniai: „Alio, alio – Lietuvos radijas – Kaunas“. Pranešėjas Petras Spaičys, pasakęs „Labą vakarą“, perskaitė sveikinamąjį žodį, kelias ELTA naujienas iš užsienio bei krašto vidaus gyvenimo pranešimus. Pirmą kartą radijas prakalbo lietuviškai. Ši data laikoma Lietuvos radiofonijos gimtadieniu.
Siųstuvas dirbo 1961 metro banga (153 kHz). Antena buvo įrengta ant dviejų 150 metrų aukščio stulpų. Perduodamų dažnių juosta buvo nuo 300 iki 2400 Hz. Stotis priklausė Susisiekimo ministerijai. 1927 m. lapkričio 28 d. perėjo Krašto apsaugos ministerijos žinion, o 1930 m. gegužės 5 d. vėl perduota Susisiekimo ministerijai.
Pirmaisiais metais Kauno radiofono laidos trukdavo maždaug 1,5 val. per dieną. Programą sudarė žinios, orų pranešimai, visuomenės veikėjų paskaitos, muzika. Plečiantis laidoms, jos įvairėjo, atsirado teminės radijo valandėlės, gausėjo tiesioginių transliacijų iš įvairių įvykių, gimė radijo teatras, buvo rengiami literatūros vakarai.
Tarpukario metais Lietuvos radiofonas dažnai transliuodavo operos spektaklius, turėjo savo orkestrą. Ypač populiarūs buvo humoristiniai estradiniai dramos aktorių pasirodymai, o didžiausias radijo linksmintojas buvo Pupų Dėdė – Petras Biržys (Akiras). Pirmuoju tikru Lietuvos radijo balsu tapo žurnalistas Petras Babickas, vėliau į Radiofono veiklą įsijungė Irena Garmiūtė, Kazys Inčiūra, Vladas Nausėdas, Antanas Miškinis, Jonas Graičiūnas, Fabijonas Neveravičius, Bronys Raila, Juozas Rimantas bei kiti.
Iki 1928 m., kol aplink nebuvo didelio galingumo radijo stočių, Lietuvai Kauno radijo stoties galingumo visiškai pakako. 1928 – 1931 m. kaimyninėse šalyse atsirado naujos galingos radijo stotys. 1933 m. Kauno radijo stoties galingumas padidintas iki 7 kW.
1936 m. paskelbtas tarptautinis konkursas statyti galingesnę ir modernesnę radijo stotį. Vieta pasirinkta netoli Kauno, Sitkūnuose, prie Žemaičių plento. 1938 m. Pašto valdyba pasirašė sutartį su Anglijos firma „Standart Telephones and Cables Ltd“ dėl radijo siųstuvo, su Prancūzijos firma „SFR“ – dėl antenos, su Šveicarijos firma „Gebrueder Sulcer“ – dėl elektros stoties statybos. Pagal sutartį radijo stotis turėjo pradėti darbą 1940 m.
Iki 1940 m. pastatytas radijo stoties pastatas, dyzelinė elektros stotis, Anglijoje užsakytas 120 kW siųstuvas, antenos įrenginiai. Stotyje buvo planuojama pastatyti 240 m aukščio anteną. Tačiau statybą sustabdė prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas.
1940 m. birželio mėn., Raudonajai armijai okupavus Lietuvą, Kauno radiofono vadovybė ir darbuotojai buvo paleisti, o pati radijo stotis pertvarkyta.
1941 m. birželio 22 d., prasidėjus Vokietijos – SSRS karui, Kauno radiofono darbuotojai nepaklausė besitraukiančių sovietinės valdžios vadovų įsakymo ir nesugadino aparatūros. 1941 m. birželio 23 d. rytą per Kauno radiją pranešus apie antisovietinio Birželio sukilimo pradžią buvo duotas ženklas sukilti visai Lietuvai. Paskelbta Lietuvių aktyvistų fronto Nepriklausomybės deklaracija, sudaryta Lietuvos laikinoji vyriausybė: „Susidariusi Laikinoji vėl naujai atgimstančios Lietuvos vyriausybė šiuo skelbia atstatanti Laisvą ir Nepriklausomą Lietuvos valstybę“.
Trečią karo dieną į sukilėlių atkurtą nepriklausomos Lietuvos radijo stotį įsiveržė Vermachto kareiviai. Jiems vadovavęs leitenantas Floretas pranešė savo vyresnybei, kad užėmė Kauno radiofoną. Rugpjūčio mėn. Kauno radiofonas įjungtas į vokiečių radijo tinklą, įvesta cenzūra, teko reguliariai retransliuoti reicho žinių laidas. Raudonajai armijai veržiantis į Lietuvą, 1944 m. liepos mėn. radijas nutraukė darbą, techniniai įrenginiai išgabenti į Vokietiją, o Kauno radijo stotis, vokiečiams traukiantis, susprogdinta.
Kauno radijas savo veiklą atnaujino 1944 m. spalio 8 d., pastatytas radijo mazgas nuo lapkričio mėn. 3 kartus per dieną transliavo po 20 min. laidas Kauno miesto gyventojams. 1950 m. Kauno radijo stotis atstatyta ir pradėjo dirbti 216 m banga 120 kW galingumu.
Sitkūnų stotis baigta statyti 1950 m. Joje buvo įrengtas 500 kW galios vidurinių bangų siųstuvas, transliuojantis pirmąją Lietuvos radijo programą. 1956 m. pradėta transliuoti antroji radijo programa.
Didelį vaidmenį Sitkūnų stotis suvaidino 1991 m. sausio 13 d. įvykių metu. Kai valstybės perversmo organizatoriai užėmė Lietuvos radiją ir televiziją bei televizijos bokštą, po 40 sek. (3 val. 20 min.) pradėjo veikti Sitkūnų radijo stotis. Radijo signalas pirmiausia pasiekė Lenkiją, Latviją, Estiją ir Suomiją, vėliau palydovinis ryšys žinias ir vaizdus perdavė visam pasauliui.
