Brazilijos istorija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Spėjama, kad pirmieji žmonės dabartinėje Brazilijos teritorijoje apsigyveno prieš 9-10 tūkstančius metų. Iki europiečių kolonizacijos čia gyveno tupiai, gvaraniai, aravakai, karibai ir kitos indėnų gentys. 1500 metų balandžio 22 dieną dabartinės Brazilijos krantus pasiekė portugalo P.A. Cabralio, ieškojusio kelio į Indiją, flotilė. Pagal 1494 m. Tordesilijos sutartį naujoji žemė tapo Portugalijos valda. Šios sutarties vėliau nebu tiksliai laikomasi, pagal ją Brazilija galėtų užimti tik 1/3 dabartinės savo teritorijos.

Kraštas pavadintas Vera Cruzo, bet po kelių metų pradėtas vadinti Brazilija, dėl iš čia gausiai išvežamo raudonmedžio (port. pau-brazil).

[taisyti] Kolonijinis laikotarpis

Intensyviau kolonizuoti pakrantę portugalai pradėjo XVI a. ketvirtajame dešimtmetyje – 1531 metais pastatytas Rio de Žaneiro fortas, 1532-1536 metais pakrantė suskirstyta į kapitonijas, valdomas Portugalijos karaliaus skirtų kapitonų, pradėti vežti juodaodžiai vergai iš Afrikos darbui naujose plantacijose. 1549 metais sukurta generalgubernatorija, įkurta sostinė Bahija (dabar Salvadoras), atvyko pirmieji jėzuitai.

Ispanijai prisijungus Portugaliją, 1581-1640 metais priklausė Ispanijos karalystei, tuo metu koloniją puldinėjo prancūzai ir olandai, laikinai užėmę kai kurias teritorijas. Kolonizacija sustiprėjo, kai Portugalija ir Nyderlandai pasirašė Hagos taikos sutartį, pagal kurią olandai atsisakė pretenzijų į Brazilijos teritoriją.

1630-1695 metais dalyje Pernambuco kapitonijos gyvavo pabėgusių vergų valstybė.

XVII-XVIII amžių sandūroje kolonijoje rasta aukso ir deimantų, geležies rūdos, mangano, atgabenti pirmieji kavamedžiai. Greitai Brazilija tapo turtingiausia Portugalijos kolonija. Iki XVIII amžiaus antrosios pusės galiojo įvairūs prekybos suvaržymai, draudimai, kas kėlė didelį gyventojų nepasitenkinimą, todėl 6-8 dešimtmečiais įvykdytos reformos, išvaryti jėzuitai, sulygintos indėnų ir laisvųjų gyventojų teisės.

1763 metais paskelbta Brazilijos vicekaralystė, Rio de Žaneiras tapo vicekaralystės sostine. 1808-1821 metais, Napoleonui okupavus Portugaliją, Rio de Žaneiras tapo laikinąja karalystės sostine.

Tuo laikotarpiu pagyvinta prekyba su užsienio šalimis, steigiamos manufaktūros, pradėti leisti laikraščiai. 1815 metais paskelbta Brazilijos karalystė, likusi susaistyta su Portugalija asmenine unija.

[taisyti] Nepriklausomybė ir Imperija

Po 1820 metų Portugalijos revoliucijos suaktyvėjo nepriklausomybės judėjimas ir 1822 metų rugsėjo 7 dieną karaliaus sūnus, regentas Petras nutraukė ryšius su Portugalija, paskelbdamas nepriklausomą imperiją. Portugalija Brazilijos nepriklausomybę pripažino 1825 metais.

Pirmoji konstitucija priimta 1824 metais. 1825-1828 metais Brazilija kariavo su Argentina, prarado dalį 1817 metais okupuotos Rytų provincijos (dabartinio Urugvajaus). Po karo ir kitų nesėkmių 1831 metais Petras I atsisakė sosto mažamečio sūnaus naudai, šis 1840 metais karūnavosi kaip Petras II ir valdė iki 1889. Tuo tarpu Brazilija palaipsniui tapo konstitucine monarchija.

Per 1864-1870 metų Paragvajaus karus Brazilija prisijungė dalį Paragvajaus. XIX amžiaus antroje pusėje sparčiai plėtojosi kavos ūkis. 1888 metais panaikinta vergovė, o 1889 metais monarchija nuversta.

[taisyti] Respublika

Paskelbta respublika, 1891 metais priimta konstitucija JAV pavyzdžiu. Kuriamos naujos įmonės, plečiasi tekstilės, maisto, statybos pramonė, tiesiami geležinkeliai.

Pirmojo pasaulinio karo metu Brazilija nuo 1917 metų dalyvavo Antantės pusėje. Po karo smuko ekonomika, didėjo nepasitenkinimas oligarchų valdžia. Po 1930 metų rinkimų, kuriuose suklastojus rezultatus nugalėjo konservatoriai, įvyko kariškių remiamas sukilimas. Prezidentu tapęs liberalas G. Vargasas pradėjo socialines ir ekonomines reformas, 1934 metais priimta nauja konstitucija. Po 1932-1935 metų sukilimų, organizuotų oligarchų ir komunistų, G. Vargasas įvykdė valstybės perversmą, paleido Kongresą. Buvo centralizuota valdžia, nacionalizuotos kelios svarbios bendrovės, nuslopintas 1938 metų fašistinių jėgų maištas.

Antrojo pasaulinio karo metu šalis laviravo tarp priešiškų jėgų ir tik 1942 metų rugpjūtį paskelbė karą Vokietijai ir Italijai, o 1945 metų birželį – Japonijai. Brazilija vienintelė iš Lotynų Amerikos šalių pasiuntė karius į karo veiksmų zoną (50 000 karių į Italiją).

Po karo sustiprėjus demokratiniams bruzdėjimams, 1945 metais G. Vargaso vyriausybė legalizavo politines partijas, paleisti politiniai kaliniai. Tais pačiais metais su JAV pagalba kariškių įvykdytas perversmas, G. Vargasas nuverstas.

1946 metų prezidento rinkimus laimėjo E.G. Dutra, o 1951 metais, pasinaudodamas tautinių sluoksnių nepasitenkinimu, prezidentu vėl išrinktas G. Vargasas. 1954 metais G. Vargasas nusižudė.

Nuo 1956 metų valdant prezidentams J. Kubitschekui de Oliveirai, paspartėjo automobilių, naftos perdirbimo, elektros energijos, cemento pramonės plėtra. Pradėta statyti nauja sostinė – Brazilija. Kitų prezidentų (J. Quadrosas, J, Goulartas) vykdoma tolesnė ūkio plėtros politika didino visuomenės sluoksnių diferenciaciją, 1963 metais kilo visuotinis streikas, suaktyvėjo opozicija.

1964 metais kariškių perversmo metu nuverstas J. Goulartas, prezidentaujantys generolai panaikino socialines ir ekonomines lengvatas, pradėjo labiau kontroliuoti profsajungas, persekiojo opoziciją. Legaliomis liko tik dvi naujos partijos – Nacionalinė atnaujinimo sąjunga (ARENA) ir Brazilijos demokratinis judėjimas (MDB). Paleistas kongresas, pritraukiamos užsienio investicijos,labai paspartėjo ūkio plėtra, sėkmingai vykdoma Amazonės įsisavinimo programa.

Didėjant visuomenės diferenciacijai, stiprėjo kairios jėgos. Po 1973 metų pasaulinės naftos krizės karinis valdymas pradėtas liberalizuoti, pradėtos politinės reformos. 1979 metais panaikinta dvipartinė sistema, cenzūra. Tais pačiais metais kitai naftos krizei sukėlus ūkio krizę, valdžia perduota civiliams.

1988 metais priimta nauja konstitucija.