Edmundas Berkas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Edmundas Berkas (Edmund Burke) (gim. 1729 sausio 12 Dubline, – mir. 1797, rugpjūčio 9) – airių politkas, rašytojas, oratorius, politikos teoretikas ir filosofas, ilgą laiką ėjęs pareigas Didžiosios Britanijos Bendruomenių Rūmuose atstovaudamas Vigų (angl. Whig) partiją. Išrinktas į Bendruomenių Rūmus, netrukus išgarsėjo kaip vienas ištikimiausių opozicijos šalininkų ir karštas liberalių idėjų ir institucijų rėmėjas.
Dažniausiai minimas dėl Amerikos kolonijų, kovojusių prieš karalių George III, palaikymą ir stiprią Prancūzijos Revoliucijos kritiką. Dėl pastarosios Berkas tapo viena iš vedančiųjų figūrų konservatyviojoje Vigų partijos frakcijoje (praminta “Senaisiais Vigais”), kurios opozicijoje buvo revoliuciją rėmę “Naujieji Vigai”, vadovaujami Charles James Fox. Berkas taip pat publikavo filosofinį tekstą apie estetiką ir pradėjo leisti Annual Register, politikos apžvalgos žurnalą.
Jis dažnai laikomas Anglų-Amerikiečių konservatizmo pradininku. Tai buvo pirmasis mokslininkas, išdėstęs konservatizmo esmę ir susisteminęs jo principus („Apmąstymai apie Prancūzijos revoliuciją“, 1790). Aiškinosi, kokie įvykiai sunaikino Prancūzijoje monarchiją. Retas minties istorijoje atvejis, kai idėjų sistema taip glaudžiai susijusi su vienu žmogumi bei vienu įvykiu kaip modernusis konservatizmas su Berko vardu ir jo reakcija į Prancūzijos revoliuciją.
[taisyti] Reakcija į Prancūzijos revoliuciją
Išgarsėjęs kaip atkaklus Amerikos Revoliucijos rėmėjas ir karališkosios prerogatyvos kritikas Berkas daugelį nustebino 1790-ais išleidęs savo knygą Reflections on the Revolution in France (Prancūzijos revoliucijos refleksijos). Šia knyga Berkas tapo vienas iš pirmųjų ir aršiausių Prancūzijos revoliucijos priešininkų, kurią jis matė ne kaip judėjimą link atstovaujamosios, konstitucinės demokratijos, bet kaip drastišką maištą prieš tradiciją ir kompetetingą valdžią, taip pat kaip eksperimentą atitrūkusį nuo visuomenės realijų, užtikrinantį katastrofišką baigtį. Ankstesni Burke rėmėjai, tokie kaip Thomas Jefferson ir partietis Vigas, Charles James Fox toliau šmeižė Berką, vadindami jį reakcionieriumi ir demokratijos priešu. 1791-ais atsakydamas į Berko poziciją, Thomas Paine parašė The Rights of Man (Žmogaus Teisės). Tuo tarpu kiti demokratiją remiantys politikai, tokie kaip amerikiečių politikas John Adams, sutiko su Burke Prancūzijos revoliucijos įžvalgomis. Daugelis Berką gąsdinančių pranašavimų iš tiesų išsipildė, prasidėdami karaliaus Louis XVI egzekucija, po to sekusiu la Grande Terreur periodu ir galiausiai Napoleono autokratinio režimo įsigalėjimu.
[taisyti] Įtaka ir reputacija
Publikacijos metu Berko knyga Reflections on the Revolution in France tapo labai kontroversiška. Dėl nesuvaldyto rašybos stiliaus ir faktų neatitikimo, daugelis pradėjo žiūrėti į Berką kaip į praradusį sveiką nuovoką. Tačiau Prancūzijoje prasidėjus prievartai ir chaosui, Burke darbas buvo įvertintas iš naujo kaip teisingai įžvelgęs revoliucijos pasėkmes ir palaipsniui tapo žinomiausiu atoriaus darbu. Anglakalbėse šalyse Berkas laikomas moderniojo konservatizmo tėvu, o jo tekstai įtakojo liberalų klasikų, tokių kaip Friedrich Hayek ir Karl Popper politinę filosofiją. Burke „liberalusis“ konservatizmas pripažysta palaipsnės reformos svarbą, bet atsisako teoretiniu pagrindu sukurtų ir bandomų įgyvendinti radikalių politinių permainų. Pastarieji principai neturėtų būti painiojami su autokratinio konservatyvizmo antirevoliucinėmis koncepcijomis, siūlytomis tokių veikėjų, kaip Joseph de Maistre. Marshall mcLuhan savo knygoje War and Peace in Global Village (Karas ir Taika Globaliajam Kaime) cituoja Berką rašydamas: “pirmutinė civilizuoto žmogaus teisė – yra teisė būti apsaugotam nuo savo paties neišmanymo pasėkmių”.
