Kijevo Rusia

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Rusia, arba Kijevo Rusia (gudų k. Кіеўская Русь; rus. Киевская Русь; ukr. Київська Русь), nuo IX a. II pusės iki XII a. vidurio daugiausia Nevos, Narvos, Volchovo, Dauguvos aukštupio bei vidurupio, Dniepro, Dniestro aukštupio, Volgos aukštupio ir Okos baseinuose egzistavusi r. slavų ankstyvojo feodalizmo valstybė. Viena didžiausių viduramžių Europos valstybių; sostinė – Kijevas.

Santvarkos pagrindas buvo žemės feodalinė nuosavybė. Susidarė kunigaikščių ir bajorinių tėvonijos. Vyko laipsniškas valstiečių bendruomenininkų (jie sudarė gyventojų daugumą) vertimas baudžiauninkais. Išliko patriarchalinės vergovės elementų (cholopai). Buvo valstiečių, netekusių gamybos priemonių, išėjusių iš bendruomenės ir tapusių darbo jėga tėvonijoje. Stambiosios feodalų žemėvaldos didėjimas, laisvųjų bendruomenininkų vertimas baudžiauninkais sustiprino klasių kovą (1024 m. sukilimas Suzdalėje, apie 1071 m. Belozerske, – Kijevo sukilimai). Ypač stiprūs valstiečių bruzdėjimai vyko XI a. 7-8 d-metyje.

IX a. – XI a. vid. prekiavo su arabais, Bizantija, Chazarų kaganatu. XII a. pab. imta prekiauti šiaurėje – per Novgorodą, Smolenską ir Polocką. Kelias iš Skandinavijos į Bizantiją (iš variagų į graikus) ėjo Lovate arba Dauguva, toliau Dniepru. Vystantis amatams ir prekybai, IX-X a. atsirado naujų miestų: Černigovas, Novgorodas, Perejaslavas, Smolenskas, Rostovas, Ladoga, Pskovas, Polockas. Nuolat kariavo su klajokliais (chazarais, ugrais, pečenegais, torkais, ypač polovcais) gyvenusiais stepėse prie Juodosios jūros.

Valdymo forma – ankstyvojo feodalizmo monarchija. Valdžia priklausė Kijevo kunigaikščiui; jam buvo pavaldi kariauna. IX-X a. turėjo reikšmės ir liaudies susirinkimas – večė. XI-XII a. pr., atsiradus stambiajai žemėvaldai su įvairiomis feodalinės rentos formomis kunigaikštis organizavo dar ir domeno ūkį. Kunigaikščio valdžią iš dalies ėmė kontroliuoti bajorinai. Večė neteko ankstesnės reikšmės.

Metraštyje „Senujų laikų pasakojimas“ aprašomi politiniai įvykiai nuo 852 m. Jo žiniomis, 862 m. buvęs pakviestas variagų kunigaikštis Riurikas su variagų (normanų) kariauna (tuo remiantis, XVII a. buvo sukurta normaniškoji teorema teigianti, kad variagai sukūrę valstybę). Riurikui pavaldūs bajorinai Askoldas ir Dyras žygyje Dniepru į Konstantinopolį (apie 886 m.) pakeliui užvaldė Kijevą. Mirus Riurikui, valdžia atiteko variagų kunigaikščiui Olegui (mirė 912 m.). Nužudęs Askoldą ir Dyrą, 882 jis užgrobė Kijevą, 883–885 m. prijungė drevlianų, severianų, radimičių žemes, 907 ir 911 m. žygiavo į Bizantija. Jo įpėdinio kunigaikščio Igorio žmona Olga (969 m.) viena pirmųjų Rusioje priėmė krikščionybę. Jų sūnus Sviatoslavas (valdė 964–972 m.) rūpinosi rytinių prekybos kelių – per Pavolgio bulgarų ir chazarų žemės – saugumu.

[taisyti] Raidos laikotarpiai

[taisyti] Kijevo Rusios suklestėjimas

Jaroslavo Vladimirovičiaus (1019 – 1054), praminto Išmintinguoju, valdymo laikotarpis – Kijevo Rusios suklestėjimo metas. Karingi klajokliai pečenegai, nuolat puldinėję Rusią, buvo sumušti ir atstumti nuo valstybės sienų, o naujos stabmeldžių tiurkų gentys – polovcai – dar nebuvo atėjusios iš rytų.

Jaroslavo valdymo laikotarpiu Kijevo Rusia pasiekė didžiausią galybę, tačiau jau ryškėjo kai kurių dalinių kunigaikščių noras atsikratyti Kijevo didžiojo kunigaikščio valdžios.

[taisyti] Kijevo Rusios suirimas

Po Jaroslavo mirties jo palikuonys pradėjo kovoti dėl valdžios. Į Kijevo didžiojo kunigaikščio sostą buvo pakviestas Perejaslovo kunigaikštis Vladimiras Monomachas (1113–1125), kuris sustabdė valstybės skilimą.

Feodaliniai santykiai, natūrinis ūkis lėmė, kad Kijevo Rusią sudarančios žemės izoliavosi, rutuliojosi netolygiai, jose stiprėjo vietinė diduomenė.

Mirus Vldamiro Monomacho sūnui Mstislavui (1125–1132), Kijevo Rusia galutinai suskilo į daugybę savarankiškų feodalinių kunigaištysčių.