Tūkstantis ir viena naktis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Kitos reikšmės – 1001 (reikšmės).

„Tūkstantis ir viena naktis“ (arabiškai كتاب ألف ليلة و ليلة, persiškai هزار و یک شب) – viduramžių arabų pasakų rinkinys, kurio šaltinis – IX a. persų pirklio „Tūkstantis pasakų“ vertimas. Pasakų rinkinys įtakojo daugelio Azijos ir Europos tautų tautosaką bei literatūrą.

Manoma, kad rinkinio jungianti istorija apie Šacherezadą sugalvota tik XIV amžiuje.

Istorijos pradžioje neįvardintos salos tarp Indijos ir Kinijos karalius Šachrajaras, šokiruotas žmonos neištikimybės, ją nužudo. Manydamas, kad visos moterys yra neištikimos, liepia savo viziriui kasnakt atvesti jam vis po naują žmoną. Praleidęs su ja naktį, ryte karalius įvykdo egzekuciją. Tai tęsiasi, kol gudri vizyriaus dukra Šacherezada sukuria planą ir pasisiūlo tapti sekančia karaliaus žmona. Po vedybų kiekvieną naktį ji valandų valandas pasakoja istorijas, o auštant nutraukia jas nepabaigusi ir karalius norėdamas sulaukti pabaigos yra priverstas vis atidėti egzekuciją. Istorijos pabaigoje Šacherezada jau buvo pagimdžiusi karaliui tris sūnus, o tas, įsitikinęs žmonos ištikimybe, atšaukė savo įsaką.

Pasakojamos istorijos yra labai įvairios – istoriniai pasakojimai, tragedijos, komedijos, poemos, meilės istorijos, musulmonų religinės legendos. Dažnai pasakos yra kelių lygmenų – vienos pasakos herojai pasakoja kitą pasaką. Daugumoje vakarietiškų vertimų žinomiausios istorijos – apie Aladino lempą, jūreivį Sindbadą, Ali Babą ir keturiasdešimt plėšikų. Kai kurias iš šių istorijų prancūzų orientalistas Antuanas Galandas pridėjo tik XVIII amžiuje, pritaikęs jas tuometiniam prancūzų skoniui, ypač pabrėždamas erotinius pasakų motyvus. Istorijose gausu pasakojimų apie džinus, burtininkus, legendines vietas, kai kur minimi realūs asmenys ir vietovės.